prūsų mitologija ir religija

prsų mitològija ir relgija. Prūsų mitologija (plačiąja prasme) nežinoma, jų mitų neišliko. Tikėtina, kad jie turėjo stiprią legendinę tradiciją, kurią užrašė Erazmus Stella, Simonas Grunau, Lucas Davidas (Davido kronika).

Panteonas. Ankstyvieji šaltiniai nėra informatyvūs. V a. iki Kr. Herodotas pirmasis paminėjo šiaurės gentis ir jų religiją. I a. po Kr. veikale Germania Publius Cornelius Tacitas rašė, kad aisčiai garbino Dievų Motiną ir nešiojo šernų atvaizdus. Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai kaip dievus garbino gamtos reiškinius. Pirmą kartą prūsų dievai buvo įvardyti tik kraštą apkrikštijimus. Bažnyčios dokumentai minėjo senųjų tikėjimų reliktus, prūsų apeigas bei tikėjimus – pvz., „Sūduvių knygelė“, Jano Maleckio traktatas. Ritualų aprašymuose į pirmą vietą iškelti ekonominės funkcijos dievai, derlingumo globėjai ir panašiai. Pirmaisiais dievais įvardyti Okopirmas (aukščiausiasis dievas, neturėjęs kultinės reikšmės) ir Svaistikas (šviesos dievas). Trečiuoju minėtas Aušautas (sveikatos dievas). Greičiausiai jis pradėjo dievų II sluoksnį (sietą su gyvastingumu, derlingumu, vaisingumu), kur vyravo su vandeniu sieti dievai: Autrimpas (jūrų dievas), Patrimpas (tekančių vandenų), Bardaitis (laivų), Pergrubijus (augmenijos), Pilvytis (turto). Vanduo ypač pabrėžtas, nes šaltiniuose dažnai aprašyti Sembos prūsų – žvejų dievai. Tik po jų dievų sąraše minėtas Perkūnas. Po jo – žemutinės sferos dievai: Pikulas (pragaro ir sutemų), pokliai (skraidančios dvasios arba velniai). Sąrašą užbaigė žemutinės mitologijos atstovai: Puškaitis (žemės dievas), barzdukai (maži vyrukai) ir markopoliai (požemio žmonės). XV–XVII a. šaltiniuose prūsų panteonas menkai kito. Senovėje turėję būti mažiau dievų. S. Grunau teigė, kad senaisiais laikais Rikojote stovėjo tik 3 prūsų dievų – Patulo, Perkūno ir Patrimpo – atvaizdai, prūsai į karo lauką nešęsi 2 vėliavas. Vienoje jų vaizduoti 2 balti žirgai, antrojoje ant baltos medžiagos buvę nupiešti 3 aukščiausieji prūsų dievai. Šaltiniai, vardijantys prūsų dievus, neminėjo moteriškų dievybių, sietų su žeme. Deivės religinę tradiciją greičiausiai nutraukė senoji religinė reforma, aprašyta S. Grunau Prūsijos kronikoje.

Kultas. Šaltiniuose minėtas prūsų religinis centras – Romovė, kurioje rezidavo krivis, turėjęs ypatingą religinį autoritetą. Adomas Brėmenietis, P. Dusburgietis ir kiti rašė apie šventąsias giraites, šventuosius vandenis, minėta šventoji ir negęstančioji ugnis, šventieji ažuolai. Per karo žygius laimėtas grobis dalytas į 3 (kartais 4) dalis ir aukotas dievams. Aprašytas karo belaisvių aukojimas: burtais parinktas 1 belaisvis sudegintas gyvas, raitas ant žirgo su visa ginkluote. Tai buvo specifinė karo auka, dėkojant dievams už pergalę. Vėlesni šaltiniai aprašė aukojimus kaimuose, kuriems vadovavęs viršaitis (žynys). Pvz., Sūduvių knygelėje aprašytose pavasarinėse Pergrubijui skirtose apeigose viršaitis pirmiau šaukėsi jo, po to kreipėsi į Perkūną (kad laiku suteiktų lietaus ir nublokštų piktąsias jėgas), trečiuoju šauktasi Svaistiko ir kitų dievų. Aprašant rudens šventę, kreiptasi į Aušautą, kad šis paprašytų Pergrubijaus, Perkūno, Svaistiko ir Pilvyčio kitais metais būti palankesniems kaimo žmonėms. Toks užtarimas ir tarpininkavimas buvo pagrįstas racionaliais dievų funkcijų apskaičiavimais.

Pomirtinio gyvenimo samprata. Apie 890 Wulfstanas aprašė ilgą nesudeginto mirusiojo laikymą namuose, aisčių sugebėjimą užšaldyti numirėlį, po to vykusias šermenų apeigas ir ritualines žirgų lenktynes. Mirusysis sudegintas su ginklais ir drabužiais. 1249 Christburgo taikos sutartyje minėti prūsų žyniai tulisonys ir lygašonys. Jie per laidotuves pažiūrėję į dangų tvirtindavo matą velionį, skriejantį ant žirgo per dangų, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį. Pasak P. Dusburgiečio, prūsai tikėjo, kad kitame gyvenime žmonės gyvens tokį pat gyvenimą kaip ir šiame pasaulyje: kilmingieji ar vargšai liks tokie patys. Jis rašė, kad krivis galėdavęs matyti mirusiojo iškeliavimą. Įkapių dėjimas aiškintas kaip mirusiojo daiktų atidavimas jam pačiam. Pasak S. Grunau, dievus tinkamai garbinę prūsai anapus tikėdavosi daug vaikų, saldžių gėrimų, gerų valgių, vasarą – baltų drabužių, žiemą – šiltų apsiaustų, miegoti didelėse minkštose lovose, juoktis ir šokinėti.

Gintaras Beresnevičius

Greičiausiai senieji baltai garbinę ne konkrečius gamtos objektus ir reiškinius, o jų sudievintą pavidalą, personifikuotas dievybes. Ąžuolų giraitės, šaltiniai, slėniai tik laikyti šventais dėl ten gyvenusių dievų ir dvasių. Baltų genčių religija susidomėta tik IX a., kai Danija, Švedija, Rusia su kaimynais baltais pradėjo prekiauti. Žinių apie pagonišką baltų tikėjimą pateikė ir kitų šalių keliautojai. Bartolomaeus Anglicus (apie 1190–po 1250) teigė, kad mirusieji Prūsoje deginti su gausiomis įkapėmis, žirgais, net palydovais. Tai liudijo ir P. Dusburgietis, Janas Długoszas. Dievams dažniausiai aukotas ožys, gaidys ar kiaulė, rūkyti kvapnūs smilkalai, mirusiųjų dvasioms per petį numesta maisto, nulietas šlakas gėrimo. Tam tikrais atvejais (svarbi taikos sutartis, vado priesaika) aukotas žalas jautis, kai kada – žirgas. Neaišku, ar dievų garbei baltai degindavo karo belaisvius. Baltai kaip ir kiti indoeuropiečiai turėjo aukščiausio ir vyriausip Dievo vaizdinį. Žodis Dievas (prūsiškai Deiws, latviškai Dievs, senovės indų ir iranėnų Deva, lotynų Deus) įasmenino šviečiantį dangų, dieną, šviesą. Senųjų baltų tautosakoje jis kai kada vadintas Dievų dievaičiu, Ddidžiuoju dievaičiu. Ilgainiui aukščiausiam Dievui pavadinti sukurta papildomų asmenvardžių: Praamžius, Ūkopirmas (Okopirmas, Laikopirmas ir kiti). Pasak S. Grunau, prūsai greta aukščiausio Dievo turėjo dar 3 dievaičius. Videvučio ir Brutenio (VI a.) vėliavoje jie išdėstyti tokia tvarka: viduryje Perkūnas, kairėje Patrimpas, dešinėje Patulas. Tokia seka atitinka pasaulio erdvės modelį: dangus – žemė – požemis. Tai simbolizuoja laiko sandarą (vasarą, rudenį, žiemą) bei žmogaus gyvenimo periodus (jaunystę, brandą, senatvę). Baltams priėmus krikščionybę senovinis žodis Dievas įvardijo krikščionių vienatinį Kūrėją. Sėkmingą ar nesėkmingą žmogaus gyvenimą lėmė deivė Laima, tarp kitų deivių paminėta 1666 Danieliaus Kleino giesmyne. Kaip visokio gėrio deivę ją minėjo Jokūbas Brodovskis (XVIII a.), Gotfrydas Ostermejeris, Martynas Liudvikas Rėza. Intensyvios žemdirbystės laikotarpiu gerbta Žemyna bei jos analogai Žemėpatis ir Lauksargis. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ įžangoje (parašė Karaliaučiaus universiteto rektorius Friedrichas Staphilas) minėta, kad dar yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; tie, kurie susirūpinę pasėliais garbina Lauksargą, o kurie gyvuliais – Žemėpatį. Pagoniški dievai aprašyti Wolfenbüttelio postilės tekste (1573), jų garbinimo savo Postilėje (1591) ragino atsisakyti ir Jonas Bretkūnas. Namų židinio ugnimi rūpinosi dievybė Gabjauja (mažlietuvių dar vadinta Panike). Prie senųjų deivių priskiriama mirties deivė, Žemynos sesuo Giltinė. Garbinti vandenų, namų ir sodybų dievai, deivės, dvasios (Bangpūtis, Kurka, Birbulis, Ragutis, Aušautas, Kelukis, Divytis ir kiti). Ginčijamasi, ar baltai turėję šventyklų ir dievų atvaizdų. Herodoto liudijimu skitai ir dauguma genčių, siejamų su baltais, šventyklų neturėjo. Nuo XII a. baltų šventyklos minėtos Magdeburgo analuose, magistro Vincento, Vygando Marburgiečio, Jokūbo iš Ekso ir kitų kronikose, Jeronimo Prahiškio pasakojime, Jano Długoszo Historia Polonica [Lenkijos istorija] ir kituose šaltiniuose. Tai patvirtina archeologiniai duomenys. Tačiau šventyklų buvimą neigia istorikas Pilypas Kalimachas (1437–96), jų neminėjo P. Dusburgietis, S. Grunau. Manoma, kad šventyklų būta nedaug. Religines apeigas vaidilos atlikinėję tiesiog gamtoje. Galėjo būti ir garbintų dievų atvaizdų, tą liudija Juodkrantėje rastos II tūkstantmečio iki Kr. gintarinės žmogaus ir gyvulių figūrėlės, nešiotos kaip amuletai. Prūsų dievų statulos pirmą kartą paminėtos Bergo vienuolyno vienuolio Arnoldo (1119–66) sudarytuose Magdeburgo analuose: krikščionys... skersai išilgai trypdami nusiaubė visą tą kraštą, padegė pilis bei miestus, o šventyklą, kuri buvo prieš Malcho miestą, sugriovė su visais stabais. 1249 Christburgo taikos sutartyje minėta, kad prūsai kartą per metus, prisirinkę vaisių, puošdavo Kurkos stabą. Panašiai parašyta 1442 Sembos vyskupo paliepime: prūsai atsidavė stabų garbinimui. Kai kurie rašytiniai šaltiniai mini, kad prūsai ant mirusiųjų kapų statę kryžius – medinius stabus. Apie 1426 tokius kryžius reikalavo nugriauti Sembos vyskupas Michaelis Jungas. Baltų senasis tikėjimas pasaulio kultūrai išsaugojo daugelį archaiškojo indoeuropiečių tikėjimo bruožų.

Dar skaitykite dvasių kultas.

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1. V., 1996; Brückner A. Beiträge zur litauischen Mythologie // Archiv für slawische Philologie. Bd. 9. Berlin, 1886; Der redliche Ostpreuße. Leer, 1993; Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. V., 1990; Gimbutienė M. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorės kultūros apžvalga // Mažoji Lietuva. I. New York, 1958.

Albertas Juška

Iliustracija: Prūsų herbas XVI a. Gdansko kronikoje / Iš žurnalo „Ramuva“, 1990

Iliustracija: Prūsų romovė, XIX a. piešinys pagal K. Hartknochą / Iš Angelės Stakauskienės rinkinio

Iliustracija: Spėjamas prūsų didysis herbas su senoviniais dievų atvaizdais iš XVI a. rankraščio / Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos (RS–F15–3r) (spavota III tomas, 766 psl.)