Gabjauja

Gabjáuja, Gabjáugia, Babjáujis, Jagaũbis, senovės prūsų ir lietuvių turto, jaujos ir ugnies dievybė. Globojo jaujas, kūrenamas javų džiovyklas; tikėta, kad Gabjauja apsaugo pastatą nuo ugnies. Pirmą kartą Gabjauja paminėta 1673 kaip „sandėlių ir svirnų dievas“ (deus harreorum) Theodoro Schultzo išleistoje Kristupo Sapūno lietuvių kalbos gramatikoje. XVII a. pabaigoje Matas Pretorijus Gabjaują vadina laimės, javų ir pastatų, kuriuose laikomi javai, deive. Jokūbo Brodovskio (1713–1744) ir Pilypo Ruigio (1747) žodynuose Gabjauja minima kaip turto deivė, o jaujos ugnies dievas vadinamas Jagaubiu. Kazimieras Būga ir Pranas Skardžius Gabjaują vadina „jaujos gabija“. Ryšį su ugnimi patvirtina ir teonimo pirmasis sandas Gab-, kuris sietinas su ugnies deive Gabija. M. Pretorijus aprašo šventę, skirtą deivei Gabjaujai, švęstą iškūlus javus. Šventei darydavo alaus, iškepdavo pyrago ir duonos. Aukodavo baltą arba juodą gaidį, kurį šeimininkas, kalbėdamas maldą, užmušdavo lazda. Po to, šeimininkei nupešus, jį išvirdavo. Rankoje laikydamas pripiltą alaus kaušelį dėkodavo Gabjaujai, kad leido sėkmingai iškulti javus, saugojo nuo pavojų ir ugnies, prašydavo ir toliau globoti bei laiminti, suteikti gėrybių. Po maldos šeimininkas, nupylęs ant žemės alaus ir palabinęs Žemynėlę, kaušelį išgerdavo. Po jo gerdavo ir visi kiti, dėkodami Gabjaujai ir linkėdami šeimininkams sveikatos ir gerovės. Ratu apėjus apeiginiam kaušeliui, pradėdavo valgyti. Apeigose dalyvaudavo tik vyrai, moterys prisijungdavo apeigoms pasibaigus.

Nijolė Laurinkienė

Jonas Trinkūnas

Iliustracija: Senovės prūsė – švento namų židinio saugotoja, atvaizduota su vėlyvojo žalvario amžiaus papuošalais / Iš knygos „Altpreussen“, 1944