Žemėpatis

Žempatis, sodybos dievas, globojantis žemės valdą, sodybos teritoriją. Žinotas Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje; pagal funkciją atitinka aukštaičių Dimstipatį (dimsties, namo viešpats). Pirmą kartą paminėtas Martyno Mažvydo 1547: Kaukus žemepatis ir laukasargus pameskiet, Visas velnuvas, deives apleiskiet. 1573 greta kitų dievų vardinamas Wolfenbüttelio postilėje: Tikėdami ing žemėpačius, eitvarus, kaukus, appidemes... 1611 jėzutai Žemėpatį (Zemopati) laiko žemės dievu ir lygina jį su Plutonu. Žemėpačio funkcijos ir jam skirtos apeigos plačiai aprašytos Mato Pretorijaus: Žemėpatis saugo ir prižiūri trobesius (gyvenamąjį, ūkio ir kitus pastatus) ir visą juose esantį turtą; apsaugo nuo gaisro; žmonėms neša sėkmę, gerovę, laimina jų darbus, teikia sveikatą, guvumą ir linksmumą; lemia ūkio gerovę, gyvulių prieauglį, sveikumą; su Žemynėlės pagalba teikia gausų derlių. Anot M. Pretorijaus, Zemepatijs iš tikrųjų yra dievas, prižiūrintis sodybą, tai yra „šeimininko įsikūrimo ir gyvenamąją vietą“, ją ginantis ir sergstintis arba ir sugriaunantis. Nuo šio dievo priklauso ūkio gerovė, o jei Žemėpatis supyko, tai niekam šioje buveinėje nebus gerai, ir ne tik šeimininkui, vaikams ir samdiniams, bet ir gyvuliams tvartuose. Kiekviena sodyba turi savo Žemėpatį. Jam skirtos apeigos buvo atliekamos iš karto įsikėlus į naują namą, per įkurtuvę (gyvenamojo namo įšventinimą), o paskui kasmet žiemos metu prieš Kūčias. Apeigos atliekamos prie židinio ugnies arba teritorijoje, simboliškai atribotoje degančiomis žvakėmis. Apeigų metu aukojamas gaidys ir alus. Pirmiausia šeimininkas, laikydamas ąsotį rankoje, atsiklaupęs meldžiasi Žemėpačiui, po to pradeda aukojimą tris kartus gerdamas alų iš ąsočio tokiu būdu: pirmiausia nugeria trečdalį ąsočio žemynėliaudamas (nuliedamas ant žemės Žemynėlei) ir palabindamas (prašydamas Dievo palaiminti gėrimą). Tuomet užmuša gaidį ir vištą (jie turi būti vienos vados ir tos pačios spalvos) ir vėl nugeria trečdalį ąsočio, po to užmuša vištą ir baigia gerti ąsotį. Paruošus vištieną prieš pradedant valgyti šeimininkas pasistato šalia savęs ąsotį ir 3 švęstus kaušelius. Ima vieną kaušelį į ranką ir meldžiasi į Žemėpatį, tuomet geria pasauliui į ratą po tris kaušelius. Po valgio vėl geria 3 kaušelius palabindamas ir žemynėliaudamas. Aukojant kreipiamasi į Žemėpatį, prašoma pasitenkinti dovana (auka) ir būti maloningu, dėkojama jam už suteiktą globą ir prašoma ir toliau saugoti namus nuo gaisro ir nelaimių. Žemėpačiui pašvęstas paukštis yra gaidys (išskyrus raudoną, kuris yra ugninės prigimties būtybės aitvaro forma). Prieš įkurtuvę į namą įleidžiamas gaidys ir višta; šeimininkas, tą darydamas, kalba: Mielasis dieve (kai kurie sako Žemepatie), šitą guvų, sveiką gaidį ir vištą dovanoju tau, leisk man bei namiškiams ir viskam pas mane būti guviems, sveikiems ir žvaliems, kad visuose savo darbuose visada galėtume jausti tavo palaiminimą. Kaip teigia M. Pretorijus, šie paukščiai gali vaikštinėti, kur nori, ir niekas jų nepjaus, nes jie priklauso gyvenamojo namo dievui. Tokia pat pora įleidžiama ir į tvartą.

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2. V., 2001; Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 3. V., 2006.

Daiva Vaitkevičienė