palabinimas

palãbinimas, apeignis palãbinimas, senovinis baltų gėrimo ritualas, kuriuo siekta suvienyti bendruomenės narius ir susieti juos su dievais. Apie prūsų ir lietuvių apeigas vartojant gėrimus ir juos aukojant rašė Petras Dusburgietis, Janas Długoszas, Janas Maleckis, M. Strijkovskis, Jonas Lasickis, Lucas Davidas, Matas Pretorijus. Etnologė Angelė Vyšniauskaitė ir kiti tai tyrinėjo. Palabinimo elementai: kreipimasis į dievybes, gėrimo nuliejimas, linkėjimas, užgėrimas ir kita. Archajiškiausi iš jų: gėrimo nuliejimas ant žemės (arba į viršų) ir užgėrimas (linkėjimas prieš išgeriant). Juos aprašė M. Pretorijus Prūsijos įdomybėse kaip palabinimą ir žemynėliavimą. 1249 Christburgo taikos sutartyje kalbėta apie prūsų pasižadėjimą nebesikreipti į dievus ir jiems nebenulieti (lot. non libabunt). Žinių apie prūsų paprotį nulieti gėrimo esama Sūduvių knygelėje. Greta žemynėliavimo (ritualinio liejimo žemyn) svarbus užgėrimas (užsveikinimas, palabinimas). Kaip rašė M. Pretorijus, nuliejus šiek tiek alaus ant žemės ir sukalbėjus maldelę (Žemynėle žiedkelėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais! Būkie linksma, dievel, ant mūsų. Kad prie tų mūsų darbų švents angelas pristotų; piktą žmogų pro šalį nukreipk, kad mūsų neapjuoktų), pradedamas gėrimo palaiminimas. Apeigai atlikti kviestas specialus senosios religijos paslapčių žinovas, vadinamas maldininku. Jis nugerdavo gurkšnelį alaus, po to, laikydamas kaušelį rankoje, palabindavo: palaimindavo gėrimą, tada jį išgerdavo. Palabinimo pradžia – kreipimasis į Dievą, dėkojant už globą ir prašant globoti ateityje. Palabinimas buvo trumpesnis už įžanginę maldą, jame kalbėta apie žmones, jų sveikatą ir turtą. Palabinimu padėkojus Dievui (dievams) ir paprašius globos, pirmiausia linkėjimu kreiptasi į tuos, kurie surengė gėrimo apeigą arba į tuos, kuriems ji buvo skirta. Apeigų iniciatoriai dažniau buvo namų šeimininkai, todėl Dievo prašyta globoti juos pačius, jų šeimą, ūkį, gyvulius ir turtus. Krikštynose, vestuvėse, laidotuvėse palabinimo adresatu buvo naujagimis, jaunavedžiai, velionis (užgeriant jam ko nors linkėta). Lietuvių ir prūsų paprotys užgerti mirusįjį – XVI–XVII a. autorių mėgtas pagoniškosios Lietuvos aprašymuose. Dar vienas užgėrimo ritualo adresatas – draugija (visi apeigoje dalyvaujantys). M. Pretorijaus užrašyta kanoninė formulė: Dieve, laimink mūsų gėrimą, kad smagūs išliktume ir išsiskirstytume. Linksmumo linkėta ir prašyta kreipiantis į dievus, pvz., meldžiant Žemyną (Žemynėle, būk linksma; Būkie linksma, dievel, ant mūsų ). Palabinimas užbaiginėtas ir užtvirtintas, pratęsiant linkėjimą į ateitį, linkint visai draugijai ateityje išlaikyti gerą nuotaiką, linksmumą ir sveikatą. Geriant alų (seniau – midų), apeliuota į medaus gėrimą globojančias dievybes, pvz., Austėją, todėl kartais naudota tokia linkėjimo formulė: Kad bitelės šokinėtų! Pretorijus pabrėžė gėrimo nuliejimą žemyn, skirtą Žemynai, t. p. ir vėlėms. Žemyn lietas pirmas gėrimo šlakelis. Liejimas į viršų sietas su viršutine dievybe; į viršų lietas paskutinis lašelis. Paskutinis palabinimo komponentas (trumpas pasveikinimas užgeriant kaimyną) – tradicinė linkėjimo formulė, vadinta užgėrimu, užsveikinimu. Lukas Davidas minėjo labo linkėjimą per ožio aukojimą (gydant ligonį, tam ožį aukojant). Sveikatos linkėjimas užgeriant tai linkėjimas išlikti nesužeistam, tvirtam ir atspariam. Prūsų žodis kails [sveikas] vartotas geriant į kieno nors sveikatą arba pasisveikinant. Ši prūsų užsveikinimo formulė Kails užfiksuota ir Sūduvių knygelėje. Geriant ratu visi ritualo dalyviai tarpusavyje susiejami, o užgeriant kaimyną nustatomas ryšys tarp judviejų: drauge su linkėjimu jam perduodama užgeriančio prigimties dalelė, būdo savybė arba tam tikras mitinis turinys. Užgėrimas (gero ar pikto linkint) kaip galimybė nelegaliai perduoti būdą naudotas norint atsikratyti vilkolakio savybių. Tradicinė gėrimo apeiga būdavo atliekama ratu: indui su gėrimu judant ratu, drauge buvo perduodamas tam tikras mitinis turinys. Palabinimas dar buvo atliekamas ir gestu – rankos paspaudimu labinant. M. Pretorijaus aprašytose apeigose užsveikintojas kaušelį perduodavo kaimynui iš kairės (t. y. kaušelis siųstas ratu pagal saulę, pasauliui). Šis perdavimas atlikinėtas pagal tradicinio etiketo normas: užgėrėjas paduodavo užgertajam dešinę ranką, dažniausiai dar pabučiuodavo; kaimynas, užgėręs kitą, tam paspausdavo ranką. Ranka paspausta, kai per sužadėtuves motina užgeria naująjį žentą, žemiausiai nusilenkdama, perduoda jam kaušelį ir paduoda ranką, kai kur dar pabučiuoja naująjį žentą. Dvigubas labinimas (verbalinis ir gestinis) gėrimo ritualo metu aprašytas ir Sūduvių knygelėje: Ta moteris, kuri susigeria su vyru, išgėrusi atsistoja, paduoda vyrui kaušelį, ištiesia jam ranką ir bučiuoja jį į lūpas. Tą patį daro vyras moteriai. Vėliau pasisveikinimas susitikus sutvirtintas rankos paspaudimu. Tai suprasta kaip tam tikro mitinio turinio perdavimas: drauge perduodama laimė. Norint sveikinant suteikti didelę laimę, labinta ne plika ranka, o per drabužį arba audinį (taip sveikindavo jaunavedžius, norint palinkėti, kad žmogui sektųsi gyvuliai). T. p. laimės linkėta bučiniu. Į tai atkreipė dėmesį kalbininkas Augustas Schleicheris. Pasibučiavimas kaip gėrimo ritualo dalis minėtas Sūduvių knygelėje ir M. Pretorijaus. Bučiuotasi pagal apibrėžtas taisykles, atsižvelgiant į tam tikrus draudimus. Ranką bučiuodavo dažniausiai jauni žmonės vyresniems (amžiumi ir socialine padėtimi). Vyrai tarpusavyje sveikindavosi paspausdami ranką, o moterys pasibučiuodamos. Palabinimo apeigose rankos paspaudimas ir pabučiavimas (dvigubas laimės perdavimo gestas) integruotas į gėrimo apeigą ratu siunčiant kaušelį. Ratu aplink stalą sėdintys žmonės paeiliui perimdavo ir perduodavo vienas kitam žodinius linkėjimus, sveikinimus, palaimintą gėrimą, drauge su rankos paspaudimu ir bučiniu – laimę. Artimai susiję žmonės (pvz., kūmai ir krikštavaikis) dalijosi laimėmis vienas su kitu. Taip dalijantis laimėmis, visi palabinimo dalyviai tarpusavyje tapdavo artimai susieti. Už ritualo ribų negalėjo likti nė vienas bendruomenės narys (pvz., per šermenis geriant su palabinimu, kaušelį gaudavo visi, net atklydęs elgeta ar pakeleivis).

L: Vaitkevičienė D. Apeiginis palabinimas // Liaudies kultūra. 2003, Nr. 2 (89), p. 8–14.

Daiva Vaitkevičienė

Iliustracija: Piešinys „Labas vakaras, pone Alkos kalne!“ / Iš dr. Jono Remeikos knygs „Ką kalneliai pasakoja“, 1938