vestuvės

vestùvės, santuokos sudarymo apeigos ir tradicijos. Dar vadinta svotba. Seniausios žinios apie lietuvininkų vestuves XVI–XVII a. liko Mato Pretorijaus, Theodoro Lepnerio, Johanno Arnoldo Brando veikaluose. Žinių apie vestuves XVIII a. yra Kristijono Donelaičio poemoje Metai. XIX a. apie vestuves rašė Carlas Cappelleris, Eduardas Gisevijus, Augustas Kuntzė.

Vestuvių apeigų ciklas prasidėdavo piršlybomis. Įsruties apylinkėse lietuvininkai pirmiausia vykdavo apsižiūrėti, paskui užsakyti piršlybų, po to pirštis ir susižieduoti. C. Cappelleris minėjo, kad piršlys siųsdavęs savo žmoną pas jaunosios tėvus apsižiūrėti. Piršlienė sutardavo, kur jaunikis ir jaunieji pasimatys. Vienas kitam patikus, piršlienė su jaunosios tėvais sutardavo važiuoti apžiūrėti jaunikio namus. Ten aptardavo pasogos dydį. Pasak M. Pretorijaus, Klaipėdos krašto piršlys jodavo atklausais 3 kartus su pririšta prie lazdynų šakos rūtų puokšte. Atjojusį antrą kartą jaunosios tėvas užgerdavo, o atjojus trečią kartą, sutinkanti tekėti mergina prie piršlio lazdos pririšdavo nosinę, juostą ir 2 rankšluosčius; artimieji apkaišydavo arklį. Piršlys sočiai vaišintas. Ketvirtą kartą piršlys atjodavo su jaunikiu ir giminaičiais. Atlikę sužieduotuvių apeigas, tėvai suguldydavo jaunuosius klėtyje. Piršlybos baigdavosi piršlio atvežto gėrimo ragavimu – užgertuvėmis. Piršlybų pabaigoje piršlys iš nuotakos gaudavo juostą ar rankšluostį. Po sutartuvių vyko apžvalgos – jaunojo ūkio apžiūrėjimas. Paskutinį sekmadienį prieš vestuves iš nuotakos giminės išrinkdavo kvieslį, kuris jodavo kviesti į vestuves. Kvieslys savo arklį papuošdavo žalumynais, aplink kepurę apjuosdavo žaliu vainiku ir raudonu kaspinu. Rankoje turėjo padabintą lazdelę su vainiku ir prisegta maža balta skarele, po kuria buvo skambalėlis. Kai nujodavo pas žmones, skambindavo su skambalėliu, kad jam atidarytų duris. Įsileidus vidun įjodavo į priemenę, atsistodavo ties pirmuoju balkiu ir sakydavo oraciją. Už tai būdavo apdovanojamas rankšluosčiu, pirštinėmis, juostomis. XIX a. pabaigoje Priekulės apylinkėse įėjęs kvieslys pirmiausia suduodavo į lubų balkį. Vestuvės prasidėdavo abiejų jaunųjų namuose pintuvių apeigomis. XVII a. atvykus jaunojo pulkui, tarp abiejų pusių vykdavo ritualinis pokalbis. Atvykėliai turėdavo įmantriai atsakyti į klausimus, tada buvo įleidžiami į sodybą. Troboje už stalo iš vienos pusės sodinti atvykėliai, o iš kitos – jaunosios pusė. Po to važiuodavo tuoktis (į vinčiavas), pirmą vežimą skiriant jauniesiems. Vežikas būdavo pasipuošęs, turėdavo gražų botagą, ant botkočio pasirišęs raudoną kaspiną. Antrame vežime sėdėjo muzikantai, toliau – piršliai ir svečiai. T. Lepneris minėjo, kad susituokę užsukdavo į karčemą, kur šokdavo ir gerdavo. XVII a. nuotaką į jaunikio namus raiti lydėdavo jo broliai ar draugai, vadinamieji vedžiai. Pasak M. Pretorijaus, XVII a. nuotaką, atvykusią į jaunojo namus, įvesdavo į trobą, greta kurios vestuvininkai sukurdavę laužą ir budėdavę visą naktį. Jaunamartė tvarte, daržinėje, jaujoje ir kitose vietose padėdavo ant slenksčio pinigų, juostų ir kitų dovanų. Dar XIX a. Tilžės apylinkės jaunamartės tol neįleisdavo pro vartus, kol ji neduodavo vartų sargams stuomenų, pirštinių, juostų. Grįžus namo jauniesiems klėtyje paruošdavo staliuką su valgiu. Svečiai troboje valgydavę, gerdavę, šokdavę. Trobos viena kertė būdavo išdabinta popieriniais paukščiais, kaspinais bei eglišakėmis; čia kabintas krepšys su obuoliais; ten sodinta jaunųjų pora. Vėliau vykdavo jaunųjų guldytuvės. Guldant jaunojo motina su nuotakos drauge pastumdavo jaunikį į lovą. Paskui šalia jo paguldydavo ir nuotaką, padėdavo keletą kepalų duonos bei kito maisto. Iš ryto buvo prikeltuvės. Tada vykdavo nuotakos gaubtuvės. T. Lepnerio teigimu, XVII a. Rytprūsių lietuvininkai nuotaką gaubdavo nuvežę į vyro pusę. Ją klėtyje gaubdavo dvi senos moterys. Jaunojo sesuo nuimdavo nuotakai nuo galvos juostą (apgalvį), dėdavo nuometą ir maršką, o ant jos dieveris uždėdavo savo kepurę ar skrybėlę. Atvedus nuotaką dieveris nuimdavo kepurę ir maršką, ir ji likdavo su nuometu. Anytrą dieną jaunikis eidavo šokti, bet tik su nuotakos seserimis. Pavakarėje nuotakai nuimdavo vainiką ir užrišdavo skarelę – ji jau būdavo tapusi moterimi. Tada ji eidavo šokti su savo vyru, daugiau niekam nevalia buvo tuo metu šokti. Jiems baigus vėl šokdavo svečiai. Paskui nuotaka turėjo su kiekvienu vyru po vieną šokį sušokti. Pavakaryje jaunavedžiai išvažiuodavo į jaunikio namus. Nuotaka buvo apvedama aplink stalą giedant šventines giesmes. Trečią dieną atvažiuodavo į marčios namus kraičio vežti. Vėl susirinkdavo svečiai. M. Pretorijus minėjo, kad kraičio paimti po jungtuvių atvažiuodavo jaunikis su broliu ar giminėmis. Apie Tilžę per vestuves kildavo imituotas konfliktas, kai jaunikio pusė norėdavo su kraičio skryniomis paimti ir lovas, o nuotakos giminaičiai neleisdavo. Išlydėjus vežimus su kraičiais svečiai išsiskirstydavo.

Vieną ankstyviausių lietuvininkų vestuvių aprašymų XVII a. pateikė Erhardas Wagneris, gana detaliai apibūdinęs Įsruties ir Ragainės valsčiaus gyventojų vestuves, neretai gana subjektyviai ar iškraipydamas. Antai mėglavimąsi jis laikė kone paleistuvavimu: Dar iki vestuvių jaunasis gali palenkti į glamones savąją sužadėtinę, jeigu ten (jaunosios pusėje) išbuvo apie 3 dienas ir įgijo (jaunosios) tėvų ar giminių palankumą. Po to piršlys su 10 žmonių ar didesniu būriu leidžiantis saulei vykdavo pas jaunąją puošniame vežime (palagas), apvyniotame drobine marška, iš visų pusių papuošta lininėmis mėlynomis bei žaliomis juostomis. Šiuo vežimu pas jaunąjį buvo vežama nuotaka. Artėjant prie paskirtos vietos piršlys suragindavo arklį, šio pakaklės varpelio skambėjimas išviliodavo iš namų žmones. Piršlys reikalaudavo, kad žmonės juos vaišingai priimtų, aiškindavo: Kelią mums nurodė skaistus puikiosios uogelės grožis. Kadangi mes nusprendėme, jog ji jau pakankamai prisirpusi, atvykome nusiskinti. Tada susirinkusieji už menką mokestį leisdavo atvykėliams įvažiuoti. Pasirodydavo nuotakos artimiausias giminaitis, nešinas dideliu ąsočiu. Po to visus nusivesdavo į bendrą kambarį, kur stovėjo paruoštas stalas. Priešais susodinti svečiai iš nuotakos pusės. Tada visi imdavę uoliai vienas kitą raginti gerti. E. Wagneris kiek tendencingai aprašo lietuvininkų polinkį į girtuoklystę vestuvių metu: esą tikras vyras gerdavęs tol, kol nuvirsdavęs leisgyvis ant žemės. Keistai jam atrodęs ir nuotakos bei jos draugių dainavimas: pradeda plėšyti gerkles keistais dainavimais, labiau primenančiais vilkų staugimą negu muzikinę harmoniją. O nuo alaus jos vaikščiodavo svirduliuodamos, vos pavilkdamos kojas – lyg šokant ratelį. Jaunojo vyriausiasis pabrolys prižiūrėdavo vežimą; rankoje turėjęs lazdą, apvyniotą rūtomis ar kitais žalumynais, kuria triskart sudavęs į duris reikalaudavo atiduoti tai, ko prašė. Nuotakos išėjimas lydėtas įvairios vaidybos: pamergės, pasipuošusios rūtomis, apsirengdavo vienodai ir apsigobdavo veidus šydais; tarp jų įsimaišydavo nuotaka; susiėmusios už rankų jos vesdavo ratelį. Kai nuotaką aptikdavo, vesdavo ją prie židinio, kur ji, graudžiai dejuodama, išsitraukdavo nuodėgulį ir palydėdavo išvykimą aimanomis. Per tą laiką prisivalgę ir prisigėrę raiteliai jos laukdavo prie durų ir ragindavo sėsti į vežimą. Palydovai priartėjus prie kaimo ar miškelio pūsdavo plonus ragelius (manę, kad nuo to pranyks šmėklos ir velniai). Parvežta jaunojo pusėn nuotaka iššokdavo, o visi kiti ginkluoti kardais puldavo prie vežimo ir sukapodavo jį į gabalus. Auštant nuotaką merginos imdavo žadinti dainomis. Ji atsikėlusi prisiartindavo prie namų židinio dalydama dovanėles (juostas). Tą dieną vėl puotauta, kol baigdavosi alus.

Kuršių nerijos žvejai laikėsi papročio, jog svečius į vestuves kviečia tik patys jaunieji. Jaunasis su savo vyriausiuoju pabroliu, kaspinais pasipuošę aukštas veltines skrybėles, užsukdavo į visas kaimo sodybas. Įeidavo nepasibeldę ir sakydavo oraciją. Panašiai kviesdama į vestuves kartu su pamerge kaimynų trobas pereidavo ir jaunoji. Visus kvieslius jaunieji apdovanodavo juostomis, nosinėmis, drobės stuomenimis, pavaišindavo. Vestuvės iki pat XX a. pradžios užtrukdavo iki 8 dienų, nuotakos namuose švęstos su šokiais, dainomis, muzika. Ypač graudžiai atsisveikindavo jaunoji, išvykdama į vyro namus. Jaunasis, jo vyriausias pabrolys ir draugai jodavę voros priekyje, už jų važiuodavusi jaunoji, o paskui jos vežimą veždavo kraitį.

Pagal XX a. pradžioje užrašytus papročius, Tilžės apskrityje vestuvės dažniausiai prasidėdavo nuo piršlių kreipimosi į jaunuolius arba jų tėvus. Ištyrę abiejų šalių sąlygas jie pradėdavo derybas. Piršlys arba piršlienė papasakodavo vienai šaliai apie kitą, paskui jų lydimos šalys apsilankydavo viena pas kitą. Piršliai padėdavo už tam tikrą atlyginimą pinigais arba daiktais (pvz., kiaulė, grūdai arba kitos ūkio gėrybės), to jie paprašydavo dar prieš piršlybas. Kartais piršliai išsireikalaudavo atlygio iš abiejų pusių. Tą atlygį vadino vok. Kuppelpelz [piršlybų kailis]. Piršlių veikla galėdavo ir nuvilti, kai viena pusė išlaikydavo savo neturtą paslaptyje iki pat vestuvių. Prieš vestuves rengta triukšminga priešvestuvinė vakaronė (vok. Polterabend). Būdavo sukviečiami netoliese gyvenantys giminaičiai, kiti. Tėvai įteikdavo dovanas. Vyrai ragaudavo vestuvėms paruoštų gėrimų ir tabako, moterys apžiūrinėdavo dovanas ir jaunosios garderobą, vaišindavosi pyragu. Triukšmadarių netrūkdavo, nes triukšmaujant rodyta, kaip mėgstami būsimieji jaunavedžiai ir vestuvėms ruošiami namai, kuriuose bus švenčiamos vestuvės. Tačiau triukšmadariams nebuvo galima daužyti jokių stiklinių daiktų, o sujauktus namus vestuvių rytą tvarkydavo tik patys jaunavedžiai. Vestuves paprastai švęsdavo jaunosios namuose. Specialiai vestuvėms buvo šeriama kiaulė, ir kiti gyvuliai, kaupiami kiti maisto produktai. Greitai gendančiais produktais pagelbėdavo kaimynai. Paskolintus maisto produktus atiduodavo dalimis po vestuvių. Keletą dienų moterys, patyrusios virėjos, gamindavo maistą. Vyrai galėdavo užeiti namo tik trumpam, pavalgyti. Vestuvininkų dažniausiai būdavo labai daug (be giminių, kviesti draugai, kaimynai, piršliai). Vestuvių dieną prieš vidurdienį jaunavedžiai vykdavo susirašyti civilinės metrikacijos skyriun. Bažnyčioje sutuoktuvės vykdavo 14 arba 15 valandą. Būdavo parūpinama gražių vežimų ir arklių (padėdavo pažįstami bei kaimynai). Tuoktis jaunavedžiai važiuodavo paskutiniai visoje virtinėje girliandomis išpuoštame vežime. Atgal jie jau lėkdavo pirmieji. Namuose juos pasitikdavo muzikantai. Įvažiavimą į kiemą ir įėjimą į namus išpuošdavo žaliai. Jaunavedžiams paruošdavo išpuoštą vietą prie stalo. Vestuvės prasidėdavo prie kavos stalo. Paskui valgyta vakarienė (karštas pagrindinis patiekalas), o vidurnaktį būdavo patiekiami kiti karšti ir šalti valgiai. Po kavos stalo vaišių visi eidavo pasivaikščioti. Pavakarieniavus būdavo šokama, žaidžiama. Sutemus sodybos kieme susirinkdavo žiūrovai (nepakviestieji), dažniau moterys ir jaunimas, dairydavęsi pro langus. Vyresnės moterys ateidavo pasmalsauti, jaunimas pasilinksminti, grodavo savo instrumentais ir šokdavo. Tas paprotys vestuvininkų nebuvo mėgstamas, tačiau uždarius langines, žiūrovai imdavo garsiai protestuoti. Paprastai laukan išeidavo jaunikis arba vienas iš tėvų ir paleisdavo ratu žiūrovams degtinės butelį. Namų šeimininkė arba virėja kieme padalydavo nepakviestosioms merginoms bei moterims pyrago. Mėgstamas paprotys buvo persirengėlių (vok. Maschkes) pasirodymai. Dažniau tai būdavo jaunavedžiams pažįstami žmonės, pasirodydavę kaip pora. Jie persirengdavo taip, kad jų niekas neatpažindavo. Įsilinksminus svečiams persirengėliai deklamuodavo pačių sukurtas linksmas eiles apie jaunavedžių praeitį ir duodavo patarimus ateičiai. Netgi virėja ir tarnai ateidavo to pasižiūrėti. Persirengėlius už pinigėlį arba gardesnį kąsnelį reikėdavo atpažinti. Vidurnaktį jaunavedžiai būdavo pasodinami kambario viduryje užrištomis akimis, nevedę jaunuoliai ir merginos eidavo rateliu apie juos dainuodami. Pirmiausia prie šokančių turėdavo prieiti jaunoji ir paliesti merginą. Taip pagautoji turėdavo užsidėti nuometą. Tą padaręs jaunavedys perduodavo pagautajam savo mirtų puokštę. Juokais sakyta, kad pagautieji netrukus bus jaunavedžiai. Kartais greičiau ar lėčiau sukant ratelį padėta išrinkti visų norimą porą. Vestuvių antra diena praeidavo ramiau. Pagyvenę vyrai kalbėdavosi apie reikalus arba žaisdavo skatą, moterys aptarinėdavo vestuves, jaunimas šnekučiuodavosi, bandydavo susipažinti. Visą dieną būdavo vaišinamasi. Jeigu giminės dar nebūdavo išvykę, trečią dieną būdavo su jais atsisveikinama ir tvarkomasi. Taip vestuves švęsdavo beveik visi – ne vien turtingesni.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno //Lietuvininkai. V., 1970; Gizevijus E. Tilžiškių lietuvininkų parvedliavimo aprašymas. Wagneris E. Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitis ir papročiai. V., 1999; Nimtz-Wendlandt W. Die Nehringer: Volkstum–Brauchtum-Volksglaube auf der Kurischen Nehrung. Marburg/Lahn, 1986.

Iliustracija: Rašytojos Ievos Simonaitytės dėdės Jokūbo Simonaičio iš Vanagų santuokos su Elze Kuršaityte iš Griežės pažymėjimas, išduotas Priekulės kunigo, 1911 / Iš Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus Priekulėje fondų

Iliustracija: Dovo Zauniaus ir pačios kvietimas į dukters vestuves: „Sredoj 22 szio menesio szwęsime swodbas musų dukterų Anos su ukininku Jokubu Brožaicziu isz Adl. Wėweriszkiu, Emos su ukininku Jurgiu Brožaicziu isz Szlengiu-Anders. Wencziawone nuziduos and zeg[oriaus] 3 po pietų Naujosios bažnyčioje. Kwiecziame szitai szwentei pributi ir jau laiku pirmta į musu namus atkeliauti. Su pagarba ir sweikinimu Dovas Zaunius ir pati. Rokaicziuose, febrarijaus m, 1905. Sweczius sulauksime ta diena teipgi prie kiekvieno trukio (ant bones) Naujojoje“ / Iš Rūtos Kėkštaitės-Mačiūnienės šeimos albumo

Iliustracija: Senųjų prūsų vestuvių apeigos, XVI a. / Iš Jūratės Šlekonytės rinkinio

Iliustracija: Vestuvės Kuršių nerijoje, XIX a. pabaiga / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Kavolių vestuvės Lauksargiuose, 1936 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo

Iliustracija: „Atsiminimai Dienų Venčiavonės“ – Jokūbo Simonaičio iš Vanagų ir Elzės Kuršaitytės iš Griežės santuokos Priekulės bažnyčioje liudijimas, 1911 / Iš Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus Priekulėje fondų