oracija

orãcija (lot. oratio – prakalba), iškilminga kalba, sakyta per įvairias apeigas. Senuose šaltiniuose oracija dar vadinta byla, zosme, padėkavone, pratarle, teverna, racija, pamokslu. Oracijai būdingas iškilmingumas, meninių raiškos priemonių gausa, humoras. Oracijos klasifikuojamos: šeimos apeigų (krikštynų, vestuvių, laidotuvių), darbo (rugiapjūtės pabaigtuvių) ir kalendorinių apeigų (Kalėdų, Užgavėnių, Velykų). Mažojoje Lietuvoje užrašytų vestuvių oracijų paskelbė Augustas Schleicheris, Augustas Leskienas. 1876 užrašytame etnografiniame aprašyme Kaip senieji lietuvininkai gyveno Carlas Cappelleris pateikė kvieslio oraciją: Aš esu kvieslys, ar namie Kazys? Aš pakviečiu į svotbą visus, jaunus ir senus. Kas turės norą, tas gal ateit, o kas ne, tas gal pasilikt namie. Mano tėvo namuose viskas pataisyta, ir mano tėvs jus gerai mylės. Kol bačkelė tekės, tai tėvelis jus mylės, ir kaip bačkelės skambės, tai jis paliaus jus mylėjęs. Arkliai ės, ale nieko snuky neturės. Tai atneš tėvelis volę ir ant stalo padės: Dabar, mieli svečiai, kol turėjau, tai mylėjau; dabar kai viskas yr, tai aš jus palydėsiu. C. Cappelleris pažymėjo: šita oracija yra trumpa; turbūt pasakotojas tyčiomis bus daug ką iš jos praleidęs, ir pateikė ilgesnę kvieslio oraciją, panašią į A. Juškos paskelbtą. C. Cappelleris gana detaliai aprašė ir apeigos atlikimo aplinkybes, artimas dar Kristijono Donelaičio Metuose aprašytai vestuvių pradžiai: Štai, kvieslys puikiai rėdyts ir raits pasirodė / Ir visus svodbon ateit pas Krizą paprašė.

Rimantas Balsys

Iliustracija: Iliustracija Kristijono Donelaičio „Metams“, 1995