pirštinės

pištinės. Jų mezgimui naudoti 2–7 spalvų siūlai. Tokios margos pirštinės būdavo ne tik dailios, bet ir labai šiltos. Vyriškos pirštinės megztos iš 2 spalvų siūlų (derinta juoda su pilka, ruda su smėline, žalia su juoda). Moterų pirštinėse derintos žalia-juoda, nuotakos pirštinėse – juoda-balta (čia dažnai tuokdavosi žiemą) spalvos. Juoda-tamsiai raudona, juoda-pilka-violetinė pirštinių spalvos derintos prie juodo sekmadieninio palto. Semboje būdavo populiarūs žvaigždžių raštai, Pakalnėje – tulpių, Klaipėdos krašte – žvaigždės, rombai (7 spalvų). Moterys dirbdavo žiemą prie krosnies, gerai žinomus raštus megzdamos iš atminties. Vaikų pirštinės būdavo margos, su mažais gyvūnėliais (išmegzdavo šuniukus, paukščiukus, viščiukus). Naudodavo vilnonius verpalus, pirštines megzdavo ratu iš 80–120 akių. Atvartus darydavo margus (taupydami į juos sumegzdavo siūlų likučius). Jie daugiausia būdavo ilgi, pakišti po palto ar švarko rankovėmis gerai saugodavo nuo šalčio. Ypač šiltos būdavo kilpinės pirštinės, megztos iš 2 spalvų storos vilnos. Įmegztos kilpos iš vidinės pusės tapdavo minkštu pamušalu. Jas kaip darbines pirštines vyrai naudojo žiemą miško darbams. Kilpos naudotos ir pirštinių puošybai. Vaikams darydavo veltas pirštines – palaikydavo jas virš vandens garų, patrindavo tarp rankų, paguldydavo tarp lininių rankšluosčių ir palikdavo džiūti. Tokios pirštinės būdavo tvirtesnės.

L: Bartholomeyczik W. Ostpreußische Handschuhe // Die Elchniederung. 1996. Nr. 24, S. 50–52.

Įvairiaspalvės vilnonės pirštinės nešiotos Klaipėdos krašte. Jas dėvėjo įvairaus amžiaus ir visuomeninės padėties žmonės. Mėgtos kaip papuošalas, nes būdavo dailiai raštuotos. Mezgimui naudota naminė vilna, vėliau – pirktinė. Jos dovanotos atvykusiam garbingam svečiui. Vienu metu buvo madinga siūti siauras palto rankoves ir ant jų mūvėti ilgariešes pirštines (ant jų galų buvo pritaisomi kutai). Klaipėdiškės mezgė pirštines ilgas, pusilges ir trumpas, pirštuotas ir kumštines, pirštuotas trumpais riešais. Išorinėje pusėje būdavo išmegztas paveikslėlis (stambesnis raštas): lelijos, saulutės, sagės, nagaliai, briedžiai ir kita. Tarp smulkaus rašto jis išsiskirdavo savo puošnumu. Pirštinės megztos 2 spalvų: viena – pagrindui, kita – raštui. Spalvingiausia pirštinės dalis – riešelis ir aukščiau jo buvusi juostelė. Mėgstamiausia pagrindo spalva – juoda, o raštui – mėlyna, raudona, žalia, smėlinė. Mėgtos derinti šiltos, kontrastinės ir šaltos ryškios spalvos.

Dar skaitykite ornamentai.

L: Apie klaipėdiečių liaudies meną // Keleivis. Nr. 3–5, 1957, p. 67–69; Merkienė I. R., Pautieniūtė-Banionienė M. Lietuvininkų pirštinės. V., 1998.

Klaipėdos apskrityje taip vadintos pirštuotos pirštinės, o paprastesnės (kumštinės pirštinės su vienu nykščiu) vadintos tumpinės. Parengtus vilnonius siūlus ūkininkės ir jų dukros pervavo (dažė) natūraliais dažais (pervais). Iš dažytų siūlų adė (mezgė) pirštines pagal raštus, kurių dukterys mokėsi iš savo motinų, karta po kartos juos išsaugodamos. Ypač dailiai įvairiaspalviais raštais megztos pirštuotos pirštinės. Prie pirštinių dar dėvėtos riešinės (rankelkos) – margos, įvairiaspalvės, puoštos karoliukais. XIX a. tokios riešinės jau rečiau mūvėtos, jas pakeitė pirštinės su pailgintais riešiais. Klaipėdos miestietės pirštines pirkdavo šeštadienio jomarkuose ūkininkų turguje.

Martin Tydecks

Iliustracija: Vilnonės pirštinės, nertos Pakalnės kaime, Rusnės valsčiuje, XX a. pradžioje / Iš knygos „Lietuvos etnologija“, 1998, Nr. 3