piršlybos

piršlýbos, papročiai ir apeigos, atliekamos prieš santuoką. Per piršlybas partneriai susipažįsta, suderinamos ekonominės ir kitos sąlygos, pasirengiama jungtuvėms. Piršlybų pavadinimas kilęs iš pagrindinio veikėjo piršlio – vaikino tėvų parinkto tarpininko tarp vaikino ir merginos tėvų bei pačių jaunųjų. Piršlio (Pirschlis) terminas paminėtas 1638 dokumente Recessus generalis (Įsruties apskrities bažnyčių vizitacijos dokumentas), XVII a. pabaigoje Theodoro Lepnerio ir Mato Pretorijaus (1638) rašyta: piršlys pirmiausia atvyksta apžiūrėti, paskui užsakyti, trečią kartą – piršti, o tik ketvirtą kartą – tikrai susižieduoti. Anot M. Pretorijaus, merginos tėvams piršlys prisistato esąs svečias (Swetzas) nuo Dievo ir gerų žmonių ir ieškąs malėjos, grėbėjos, grūdėjos, darbininkės ūkininkės. T. Lepneris teigė: piršlys negali nei eiti pėsčias, nei važiuoti vežimu, o būtinai turi joti raitas, rankoje iškėlęs žalią lazdyno rykštę su rūtų puokšte. Carlas Cappelleris aprašė Stalupėnų apylinkių lietuvininkų XIX a. vestuvių papročius ir teigė, kad į merginos tėvų namus piršlys pirmiau siunčia savo žmoną: Tokia piršlienė buvo, kaip lietuvininkai sakė, kalės liežuvis: ta pirmučiausia vinčiavojo, nekaip kunigas. Pirmuosius 3 kartus piršlys vykdavęs be peršamojo vaikino. Tik trečiąkart atjojęs ir galutinai dėl visko sutaręs, būdavo vaišinamas ir merginos sutikimo tekėti ženklan jos apdovanojamas. Anot T. Lepnerio, ji tada prie piršlio lazdos pririša juostą, dovanoja du rankšluosčius, kuriais jis apsijuosia, juostą, nosinę ir rištuvus (siauras juosteles kelnėms po keliais susirišti). Vasarą jo žirgą apkaišo visokiais žolynais, žiemą – skudurėliais. M. Pretorijus rašė: piršlys neša nuotakos ženklą, kuris yra kvietka (Cuetka), t. y. rūtų vainikas, nosinė ir juosta. Iš to jaunikis žino jau esąs tikras; mat piršlys rankšluostį atiduodavo jo tėvams, o nosinę, juostą ir rištuvus – vaikinui. Nesusitarus dėl santuokos, sakyta, jog piršlys gavo krepšį (vok. Korb), bet anot T. Lepnerio, lietuvininkai dėl to neįsižeisdavo. Tebevykstant piršlio ir merginos tėvų deryboms, jaunieji stengdavosi susipažinti, atvykę bažnyčion, pasak T. Lepnerio, suėję į žvalgus (Swalgus), vienas kitą linksmai užgerdavo karčemoje. Pasak Adalberto Bezzenbergerio, piršlybos baigdavosi rankpaduotuvėmis, t. y. sužadėtuvėmis, vaišėmis, jaunuosius prie liudininkų susodinus draugėn, juos laiminant, jiems vienas kitam pareiškiant ištikimybę, pasikeičiant dovanomis, susigeriant alaus iš kaušelio ir susiėmus už rankų viešai pasibučiuojant, pagaliau šokant apeiginį šokį, po kurio (C. Cappellerio teigimu) jie būdavo nuvedami į klėtį gulti.

L: Recessus generalis der Kirchen Visitation Insterburgischen und anderer Littawischen Embter im Herzogthumb Preussen. Königsberg, 1639; Lepner Th. Der preusche Littauer. Danzig, 1744; Praetorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Berlin, 1871; Bezzenberger A. Litauische Forschungen. Beiträge zur Kenntniss der Sprache und des Volkstumes der Litauer. Göttingen, 1882; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970; Vyšniauskaitė A. Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. V., 1995. p. 275–288.

Angelė Vyšniauskaitė

Iliustracija: Klaipėdiškių pora M. Ehrhardto fotosalone, 1927 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo