gaubtuvės

gaubtùvės, martuotùvės, lietuvių tradicinių vestuvių apeigos. Po jungtuvių jaunosios galvos papuošalus (rūtų vainikėlį ir kaspinus, rangus, galioną) pakeisdavo ištekėjusios moters galvos apdangalu – kepurėle, nuometu, skarele. Per gaubtuves išpindavo kasas, pakirpdavo (dažniausiai svočia) ir kitaip nei anksčiau sušukuodavo plaukus. XVI–XVII a. šios apeigos būdavo atliekamos prieš guldytuves arba po jų, vyro klėtyje, vėliau – ir kamaroje ar pirkioje, jaunąją pasodinus patalpos viduryje ant duonkubilio, kėdės ar už atskiro stalo (vadinamojo vaduojamojo), iškilmingai atsiklausus tėvų. Per gaubtuves merginos dainininkės šviesdavo žvakėmis. Seną rūtų vainikėlį nuimdavo ir kasas išpindavo jaunosios brolis, o kepurėlę (čepčių) „prievarta“ iš trečio karto uždėdavo jaunojo brolis arba jaunikis. Ant kepurėlės svočia užrišdavo nuometą (muturą) arba uždėdavo baroninę kepurėlę. Jei jaunoji turėdavo nesantuokinį vaiką, per gaubtuves uždėdavo šiaudinę kepurę. Mažojoje Lietuvoje XVI–XVII a. jaunoji mergautinį aksomo vainiką ir prie jo prisiūtą lengvą skarelę dėvėdavo, kol pagimdydavo pirmąjį sūnų. XIX ir XX a. sandūroje Šilutės, Pagėgių, Klaipėdos apylinkėse gaubtuvės vykdavo jaunosios namuose pirmosios vestuvių dienos vidurnaktį. Dabar gaubtuvės dažniausiai vyksta jaunosios namuose antrosios vestuvių dienos rytą. Jaunosios vainikėlį ir veliumą nuima svočia; vainikėlį atiduoda saugoti jaunajai arba sudegina, o veliumą, kaip linkėjimą greitai ištekėti, uždeda vyriausiajai pamergei.

Angelė Vyšniauskaitė