juostos

júostos, juostẽlės. Mažojoje Lietuvoje daugiausia buvo audžiamos rinktinės technikos juostos, jose gausu archajiškų bruožų. Lietuvininkų juostos artimiausios Lietuvos pajūrio kuršininkų juostoms. Joms artimos ir siaurosios vakarų Kuršo juostelės. Seniausi duomenys apie austines Mažosios Lietuvos juostas žinomi iš XVII a. Teodoro Lepnerio ir Mato Pretorijaus veikalų, seniausi ornamentų ir kiti pavyzdžiai iš XIX a. pradžios Eduardo Giseviaus piešinių. Lietuvos muziejuose laikomos XIX a. II pusės–XX a. I pusės juostos. Lietuvininkų juostas aprašė ir tyrinėjo Marta Raišukytė, Vydūnas, Akvilė Mikėnaitė, S. Bernotienė ir kiti. Mažojoje Lietuvoje buvo naudojamos dviejų skirtingų tipų juostos: plačiosios ir siaurosios – pakelės, rištuvai, šimtaraštės. Plačiosiomis puošnių kutų juostomis apsijuosdavo drabužius per juosmenį. Kaip puošmena jos ypač buvo mėgstamos Ragainės apylinkėse pačioje XX a. pradžioje. Į plačiųjų juostų kutus lietuvininkai dažnai įausdavo įvairių medžiagų skiautelių. Įvairiaspalvių medžiagų atraižėlės juostų kutuose Mažojoje Lietuvoje turėjo gilią prasmę – jas darydavo iš marčios vestuvinio sijono arba kūdikio krikšto marškinėlių. Plačiųjų juostų ornamentika komponuojama arba vienu registru, arba trimis. Kartais vidurinis registras dar perskeliamas kitos spalvos dryžiais. Lietuvininkai mėgo panašias į suvalkiečių juostas su juoda spalva. Tamsių spalvų paplitimą Mažojoje Lietuvoje, manoma, lėmė pietistinė liuteronų surinkimininkų estetika. XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje plačias juostas audė tik lietuvininkai, o siauras juosteles-pakeles XIX–XX a. audė ne tik lietuvininkai, bet ir kuršininkai. Jų paplitimo arealas nusidriekia už Mažosios Lietuvos ribų į šiaurę palei Žemaitijos pajūrį ir tęsiasi vakarų Kurše. Lietuvininkai siauromis juostelėmis (iki 2–3 cm pločio) parišdavo kojines, autus, sijonus. Daugiausia jas naudojo moterys delmonui dešiniajame šone parišti. Kartais patys delmonai būdavo gaminami iš susiūtų juostų. Juosteles naudojo ir puodams parišti, nešant juos į laukus. Juostos lietuvininkų papročiuose glaudžiai siejasi su krikštynomis, vestuvėmis ir laidotuvėmis. Juostų audimo ir laikymo būdas atspindi, kad šie virsmai buvo suvokiami tarsi besisukančio rato atkarpos. Juostos lietuvininkams buvo vertingos dovanos. Tarp dovanų, kuriomis tilžiškių nuotaka turėdavo apdovanoti vyro kiemo vartų sargus, E. Gisevius mini ir margais raštais austas vilnones juostas. Kaip ypatingas svečias linų pabaigtuvėse pats Gisevius buvo apdovanotas dailiai austomis juostomis ir išrašytomis pakelėmis kojinėms. XX a. pradžioje Klaipėdos krašte per Jonines, jeigu tarp jaunųjų buvo Jonas, mergaitės jį aprišdavo pačių austomis juostomis, kai kurios dar prikabindavo ir margas pačių megztas pirštines. Vakarų Lietuvoje labai paplitęs paprotys aprišti juostomis apeiginius daiktus, dovanas. Tilžės krašte nuotaka juosta aprišdavo vyro kiemo vartus. XVI a. Rytprūsiuose buvo žinomas paprotys puošti kryžių juostele, atnešus jį į kapines (tai aprašė Johanas Arnoldas Brandas). Juostomis lietuvininkai vestuvių proga puošė arklių galvas ir karčius. Priekulės apylinkėse XX a. I pusėje per vestuves jaunieji piršliui, svočiai ir kviesliui dovanojamas pirštines pririšdavo su juostelėmis prie vainiko, pakabinto virš stalo. Siaurąsias juostas (juosteles) pagal dekorą galima suskirstyti į dvi grupes. Vienų juostelių ornamentikos sandara paprasta – negausūs rašto motyvai (nuo 1 iki 4) sudaro tik vieną raportą. Kitų ornamentika – daugiaraštė (šimtaraštės). Ji savo ruožtu yra dvejopa: 1) kai naudota iki 30 skirtingų ženklų, 2) kai išausti tekstai. Dažniausiai tai dainų ištraukos arba meilingi palinkėjimai. Juostelių šimtaraštiškumas sietinas su sudėtingesne semantine sistema. Apie tai byloja A. Tamošaičio užrašyti senų žmonių liudijimai apie šimtaraštes iki septynių metrų ilgio juostas, kurias naudojo nuleidžiant karstą į duobę. Jų raštai buvę simboliniai žodžiai ir ženklai, padedantys velioniui pereiti į pomirtinį pasaulį. Tokios juostos buvo labai vertinamos ir saugomos, nes manyta, kad jos jungia šį pasaulį su kitu. Vydūnas mini, kad jo jaunystėje audėjos paslaptingą šimtaraščių juostų kalbą dar mokėjo suprasti. Šio stiliaus juostelių audimo mokė ir skatino Vydūno bendražygė Marta Raišukytė (Rūta). Merginų vaikinams dovanotose juostelėse galima atpažinti poetinę tradicinės simbolikos išraišką. Mažojoje Lietuvoje duomenų yra iš XIX a. pradžios, jog tokias juosteles dovanojo ir svečiams – tokiems kaip Rusijos caras ar Vokietijos kaizeris. Tada jas ausdavo pagal užsakymą ir už atlyginimą. Raidėmis išrašytų juostų atsiradimą ir paplitimą skatino aukšta šio krašto kultūra, bene visuotinis švietimas, lietuviška spauda. Lietuvininkų juostų ornamentika išsiskiria savo gausa. Neretai atskiras šimtaraštės ženklas būna toks ilgas ir sudėtingas, kad primena ištisinę ornamentiką. Lietuvininkų ornamentas ypatingas tuo, kad jame kaip niekur kitur paplitęs dvigubinimo principas: dažnai ornamentai kuriami iš kelių tokių pačių simetriškai suregztų ženklų. Populiariausi raštų motyvai: žaltys, rombas su ataugėlėmis dviejose viršūnėse, rombas, širdelė, kryžiukas, svastika, rombas su kabliukais dviejose viršūnėse, žvaigždutė. Kai kurie specifiniai lietuvininkų ornamentai, tokie kaip lelijos ir žmogeliai, siejasi su švedų juostų raštais. Jų panašumą galima paaiškinti geografine kaimynyste. Siaurosiose lietuvininkų juostelėse vienu atveju ornamento ir fono santykis būna artimas pusiausvyrai, kitu – ženklai aiškiai vyrauja fono atžvilgiu. Visų šio krašto juostų raštus galima suskirstyti į keturis stilius (sutinkamus, beje, ir kitų Lietuvos etnografinių sričių juostose): 1) pirminių ženklų, 2) sutankintų ženklų, 3) elementarių ženklų su papildoma linija, 4) sutankintų ženklų su papildoma linija. Juostų, kurių dugnas sudaro ornamentą, Mažojoje Lietuvoje yra mažiau. Siaurųjų juostelių ornamentai išilginėje juostos plokštumoje komponuojami vienu registru. Tačiau tik lietuvininkai mėgo patį ornamentą išilgine kryptimi kontrastinėmis spalvomis dalyti į dvi dalis. Rištuvai nuo gretimų kraštų lietuvininkų skiriasi ir tuo, kad pakraštėlių spalvinė kompozicija kartais nebūna simetriška. Rištuvų dugnas dažniausiai būna spalvotas: juodas, violetinis, smaragdinis (žalias), morkinis, vyšninis, mėlynas, rudas, rožinis. Kartais baltą juostos pagrindą paįvairina kontrastingos spalvos ataudų siūlai. Tai sukuria papildomą šachmatinę faktūrą juostos fone. Plačiosios lietuvininkų juostos paprastai būna balto pagrindo, o siauruosiuose rištuvuose baltas dugnas nebūdingas, nors ir pasitaiko. Daugiausia lietuvininkų juostų laikoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje ir Šilutės muziejuje, o seniausi šimtaraščių juostelių eksponatai – Lietuvos nacionaliniame bei Lietuvos dailės muziejuose Vilniuje. Klaipėdos universiteto lituanistai, vadovaujami tautodailininkės Elenos Matulionienės, senųjų tradicinių juostų pavyzdžiu audžia itin gražias juostas.

L: Rūta. Kaip juostos ir pakelės audžiamos // Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. Heidelberg, 1911, Hf. 30, S. 612–627; Tamošaitienė A., Tamošaitis A. Lithuanian Sashes. Toronto, 1989; Tumėnas V. Mažosios Lietuvos juostos // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995; Tumėnas V. Lietuvininkų ir kuršių juostų ornamento ir papročių sąsajos // Almanachas Tautodailė. V., 1994.

Vytautas Tumėnas

Iliustracija: Lietuvininkų juostų raštai. Širdelės

Iliustracija: Lietuvininkų juostų raštai. Varlytės

Iliustracija: Lietuvininkų juostų raštai. Žmogiukai

Iliustracija: Lietuvininkų juostų raštai. Lelijos

Iliustracija: Lietuvininkų juostų raštai. Žalčiukai

Iliustracija: Lietuvininkų juostų raštai. Žvaigždutės, grėbliukai

Iliustracija: Įvairūs lietuvininkų juostų raštai / Iš Vytauto Tumėno rinkinio

Iliustracija: Įvairūs lietuvininkų juostų raštai / Iš Vytauto Tumėno rinkinio

Iliustracija: Įvairūs lietuvininkų juostų raštai / Iš Vytauto Tumėno rinkinio

Iliustracija: Įvairūs lietuvininkų juostų raštai / Iš Vytauto Tumėno rinkinio

Iliustracija: Populiariausi juostų ornamentų tipai Mažojoje Lietuvoje / Iš žurnalo „Tautodailės metraštis“, 1997, nr. 1

Iliustracija: Martos Raišukytės austos juostos / Iš Vydūno knygos „Rožės ir lelijos“, 1933