krikštynos

krikštỹnos, kūdikio vardo suteikimo apeigos ir su tuo susijusios vaišės. Senovėje kūdikiui vardas buvo duodamas namie per apeiginį maudymą. Tikėta magiška valomąja vandens galia. Tai liudija Prūsijos vyskupo Mykolo Jungės (Michael Junge) išleistas XV a. aplinkraštis, draudžiantis dvasininko pakrikštytą kūdikį dar kartą krikštyti upėse. 1249 sudarius Christburgo taiką prūsai pažadėjo gimusį kūdikį ne vėliau kaip per 8 dienas pakrikštyti bažnyčioje. Tačiau 1638 Įsruties ir kitų Mažosios Lietuvos apskričių bažnytinės vizitacijos dokumente Recessus generalis [Generalinis aplankymas] teigiama, kad lietuvininkai savo kūdikių ilgai nekrikštija, kunigui iš anksto apie tai nepraneša, kviečiasi labai daug kūmų, kelia triukšmingas krikštynas, girtauja. Martynas Mažvydas XVI a. skundėsi kunigaikščiui Albrechtui, kad žmonės bijodami poterių klausinėjimo kūdikį pakrikštyti paveda kaimiečiui ar kokiai senei, vadinasi, tenkinasi naminiu krikštu. Pasak Theodoro Lepnerio, dar XVII a. per krikštynas būdavo atliekamos senosios apeigos: pribuvėja samčiu užmušdavo gimdyvės laikomą vištą, nupešdavo ją ir išvirdavo kartu su kitokia mėsa; paskui moterys atskirai nuo vyrų suklaupdavo, pasimelsdavo Mergelei Marijai, sukalbėdavo Tėve Mūsų ir triskart išgerdavo iš kaušelio alaus, vištą suvalgydavo, mėsos likučius ir kaulus užkasdavo ten, kur buvo užmušta višta. Tik tada moterys eidavo vaišintis kartu su vyrais. Tokias senąsias apeigas panašiai aprašė ir Matas Pretorijus (XVII a.). Franzo Tetznerio teigimu, senovėje lietuvininkų krikštynos tęsdavosi keletą dienų, o XIX a. tik vieną dieną. Eduardas Gizevijus teigė, kad krikštynos trukdavo bent 2 dienas, nes antrą dieną kūdikis būdavo apdovanojamas. Tada kūma nešėja, nešina medumi ir razinomis pagardintos degtinės dubeniu ir mediniu šaukštu, kūma laikytoja – pyragu ir lėkšte pinigams dėti, dainuodamos eidavo prie kiekvieno svečio (pradėdavo nuo krikštatėvių) ir rinkdavo dovanas kūdikiui. Dovanotojui duodavo šaukštą gėrimo. Carlas Cappelleris rašė, kad XIX a. II pusėje lietuvininkų krikštynos trukdavo tik vieną vakarą, dalyvaudavo vos keletas artimų giminaičių bei kaimynų. XX a. I pusėje Kuršių nerijos žvejų šeimose krikštynos švęstos sekmadienį kaip nedidelė šeimos šventė.

Angelė Vyšniauskaitė