ožio aukojimas

óžio aukójimas. Pirmą kartą ožio aukojimą baltų kraštuose paminėjo Henrikas Latvis (XIII a.). XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje ožio aukojimas plačiai žinotas. Seniausios žinios apie prūsų ožio aukojimą minėtos Erazmo Stellos veikale Apie prūsų senovę (1518): sūduvių žyniai aukojimams skirdavo ožius dėl vislumo, be kurio negali būti pratęsiama gyvų būtybių giminė. 1529 Simonas Grunau rašė, kad prūsai XVI a. vaideliuodami (waidlen) aukodavo dievams ožį: Krivių krivaitis (krivis) aukodavęs jį priešais šventąjį ąžuolą, dievų buveinę, už visų nuodėmes, jo mėsą ten kepė pridėdamas to medžio lapų. 1526 Sembos evangelikų vyskupas Georgas Polenzas ir Pamedės evangelikų vyskupas Paulius Speratas ožio aukojimą uždraudė savo įsakais. Johannesas Freibergas Prūsijos kronikoje (1548) skyriuje Apie sūduvius rašė, kad sūduviai ir prūsai bausti už slaptą ožio garbinimą ir jo aukojimą. Sūduvių knygelėje (1520–30) ožio aukojimas plačiai aprašytas: 4–6 kaimai susidėję pirkdavo jautį ar ožį. Kaimiečiai susirinkdavo į paskirtus namus, sukurdavo ugnį, moterys sunešdavo kvietinių miltų ir padarydavo tešlą. Ožį arba jautį atvesdavo pas Vurškaitį, kuris uždėjęs rankas burdavo ir laimindavo mėsą bei duoną. Vėliau ožį apstodavo ratu, Vurškaitis dar kartą kreipdavosi į dievus, primindamas garbingą ir šventą tėvų paprotį permaldauti dievus. Vurškaitis nudurdavo ožį, krauju pašlakstydavo turtą ir gyvulius. Mėsą sudėdavo į puodą, vyrai susėsdavo prie ugnies. Moterys iš tešlos padarydavo bandeles, kurias perduodavo vyrams; šie jas svaidydavo per liepsnas, kol iškepdavo. Po to valgydavę mėsą ir iš ragų gerdavę visą naktį. Anksti ryte kaulus ir kitus likučius išnešdavo už kaimo ir parinktoje vietoje užkasdavo, kad šunys nepaliestų. Tai pakartojo Aleksandras Guagninis veikale Sarmatiae Europeae descriptio, 1578 [Europinės Sarmatijos aprašymas], Motiejus Strijkovskis Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje (1582). Lucas Davidas Prūsijos kronikoje (1583, I dalis) aprašė ožio aukojimą susirgus žmogui. Ožio aukojimą atlikdavo vaidila (Waideler) ligonio namuose, jaujoje, kur susirinkdavo tik vyrai (žmona ir tarnaitės nedalyvaudavo). Šeimininkui laikant ožį prie ugnies, vaidilutis (Waidelotte) paimdavo iš laužo liepsnojantį pagalį ir, laikydamas jį rankoje, prūsiškai melsdavosi. Viską, ko prislėgtasis ar ligonis prašydavo, vaidila perteikdavo dievams ir prašydavo malonės. Po tokios maldos ožiui nupjaudavo galvą ir įmesdavo į ugnį, nulupdavo kailį, ožį išmėsinėdavo, išimdavo vidurius; širdį, plaučius, kepenis surišdavo luobu ir kartu su mėsa virdavo katile. Kai išvirdavo, išimdavo surištus širdį, plaučius ir kepenis; juos sugnaibydavo rankomis į tiek gabalų, kiek buvo valgančių vyrų. Vėliau dideliu samčiu ar šaukštu iš katilo, kuriame virė mėsa, į medinį dubenėlį pripildavo 9 šaukštus sriubos. Pirmasis išgerdavo vaidila. Prieš kiekvieną gurkšnį sakydavo Labba, Labba (gerai). Paskui dubenėlį atiduodavo kitam, kuris gurkšteldavo 3 kartus, kartodamas tą patį. Kai susėdę ratu visi susirinkusieji suvalgydavo sriubą, vaidila paragaudavo mėsos. Ją išimdavo iš katilo, padėdavo ant šiaudų, padalydavo ją pagal žmonių skaičių, priraikydavo tiek pat duonos riekių. Kaulus sumesdavo į ugnį, o likusią mėsą vėl sudėdavo į katilą, kuris visą laiką turėjo kaboti su sriuba virš ugnies. Tos mėsos gaudavo valgyti ir su tėvais atėję vaikai. Jie galėjo laisvai skanauti mėsą ne tik pirmąją, bet ir antrąją, trečiąją dieną, o suaugusieji neturėję teisės valgyti daugiau kaip vieną kartą. Jonas Bretkūnas Chronicon des Landes Preussen (baigta rašyti prieš 1588) [Prūsų krašto kronika] rašė, kad sūduviai melsdavosi griaustiniui ir žaibui, kuriems aukodavo ožį; todėl jie vadinti ožio aukotojais. Beveik visų XVI a. švenčių svarbiausias momentas būdavo gyvulių aukojimo apeigos. Jonas Lasickis (XVI a.) ožio aukojimo apeigas susiejo su rugiapjūtės pabaigtuvėmis: Užbaigę pjūtį, vėl atlieka iškilmingą padėkos aukojimą. Remdamasis senaisiais šaltiniais ožio aukojimą aprašė Jodokus Donatus Hubertus Temme (1837, 1856).

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001, t. II; ; LE.