laidotuvės

láidotuvės, pakasỹnos, visuma apeigų ir veiksmų, apimančių laikotarpį nuo ligonio marinimo iki palaidojimo. XI–III a. prieš Kristų, V–XIV a. po Kristaus lietuviai numirėlius degindavo, o urnas su palaikais užkasdavo į žemę. XIV a. pradžioje Petras Dusburgas savo kronikoje rašo, kad lietuviai ir prūsai savo kilmingus mirusiuosius sudegina su jų žirgais, vergais, šunimis, karių apranga, ginklais, o nekilmingus – su buities reikmenimis bei darbo įrankiais. Mirusieji ar žuvusieji per mūšį buvo laidojami jūroje. Senovėje prie mirštančiojo susirinkdavo visa jo šeima (ir vaikai). Theodoro Lepnerio, Motiejaus Pretorijaus (XVII a.) teigimu, prieš mirtį tėvas dalydavo vaikams turtą, nurodydavo, kiek per jo laidotuves gyvulių pjauti, kiek javų sunaudoti duonai, pyragams, alui, kaip mirusį aprengti. Tėvo valia būdavo vykdoma. Mirusįjį prausdavo pasiguldę ant šiaudų, pasisodinę ant kėdės aprengdavo geriausiais drabužiais, užgerdavo jo vėlę. Mirusysis būdavo laikomas namuose 3 dienas, prie jo garsiai raudama, meldžiamasi, budima ir giedama (dar budynės). A. H. Nanke (XVIII a. viduryje) priduria, kad aprengtam mirusiajam įkišdavo pinigų šėringei kelionėje, o moterims įdėdavo siūlų ir adatą susisiūti, jei kas kelionėje suplyštų. Daugiau žinių apie šermenų papročius yra iš XVIII ir XIX amžiaus. T. G. Schulzas (apie 1832) rašė, kad prie mirusiojo apie valandą trunka raudos ir bažnytinės giesmės. Po to numirėlis apdengiamas marškomis ir prasideda žaidimai, kurie taip pat trunka apie valandą. Tada numirėlį vėl nudengia, staiga pasigirsta raudos iš naujo, dingsta buvusi linksmybė. Vėl giedamos giesmės, daroma pertrauka, jos metu valgoma, geriama, pokštaujama, juokiamasi. Taip pakaitomis trunka iki aušros. Augusto Kuntze (XIX a.) teigimu, šermenyse ant stalo padėta degtinės, pyrago ir duonos kepalas bei virtų pilkųjų žirnių. Aplinkui mirusįjį susėdę artimieji giminės verkdami jį bučiuoja ir aprauda. Carlas Cappelleris (XIX a.) teigia, kad mirus šeimininkui pirmiausia būdavo pranešama pabeldžiant į avilius bitėms ir galvijams, o dideles šermenis keldavo tik namų gaspadoriui ir gaspadinei, ir kožnas svečias atsigabeno į skepetą bonką branvyno tam, kurs šermenis ištaisė. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuvininkų evangelikų papročiai vis labiau panašėjo su vokiečių. Albertas Zweckas pabrėžia: Šiandien lietuviai laidoja savo numirėlius tokiu pat būdu kaip vokiečiai, tačiau dar yra likęs paprotys jaunas merginas šarvoti gražiuose rūbuose. Augusto Dėvilaičio (1897–1968) teigimu, seniau Rusnės apylinkėse lietuvininkes laidodavo su keletu vienas ant kito suvilktų sijonų-kedelių, o dabar laidoja baltai – tik su marškiniais, ant viršaus uždeda drobulę, galvą apriša balta skepeta. Šitaip baltai, be drabužių, ėmėm laidoti pagal vokiečių madą po I pasaulinio karo. Mirusysis būdavo laikomas keletą dienų rūsyje. Prie jo susirinkdavo, kai kaimynus sukviesdavo kvieslys, o tolimesnius gimines – spausdintais kvietimais vakarui iki vidurnakčio į budynę, o laidotuvių rytui – į šermenis. Mirusysis šarvojamas karste tik vieną parą. Jo galvūgalyje ant stalelio dedama Biblija, kryžius ir 1–3 žvakės, po galva – maldaknygė. Išnešus karstą iš namų, šarvonė tuojau išardoma. Adalbertas Bezzenbergeris rašė, kad lydintieji 3 kartus nusiimdavo kepures: išeidami iš namų, pakeliui ir kapinėse, taip atsisveikindavo su mirusiuoju. Lietuvininkai mirusįjį visada laidodavo veidu į rytus, kad matytų tekančią saulę. Pasak T. Lepnerio (XVII a.), karstą nuleidus į duobę, ten įlipdavo ir mirusiajam po galva padėdavo truputį pinigų ir po saują žemės ant kiekvieno peties. Vėlesniais laikais kunigas ir susirinkusieji užberdavo ant karsto po 3 saujas žemių. Grįžus iš kapinių palydams buvo duodama kavos ir pyragų, o vakarienei – mėsos, bulvių ir alaus. Anot Johanno Arnoldo Brando, XVII a. valgydavo nuo šermenų likusius jaučio likučius, kaulus mesdavo po stalu.

L: Bezzenberger A. Litauische Forschungen. Göttingen, 1882, S. 54; Brand J. A. Reysen durch die Marek Brandenburg, Preussen... Wesel, 1702, S. 100; Kuntze A. Bilder aus dem Preussischen Littauen. Rostock, 1884, S. 45–49; Lepner T. Der preusche Littauer. Danzig, 1744, S. 145–152; Nanke К. Wanderungen durch Preussen. Hamburg und Altona, 1800, S. 204; Prätorius M. Deliciae prussicae oder Preussische Schaubühne. Hrsg. von W. Pierson. Berlin, 1871, S. 101–105; Zweck A. Litauen. Eine Landes- und Volkskunde. Stuttgart, 1898, S. 173; Basanavičius J. Rinktiniai raštai. V., 1970, p. 307–310, 571; Glagau O. Lietuvininkų buitis ir būdas // Lietuvininkai. V., 1970, p. 250–251; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 385–388; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982, S. 321; Galinienė L. Laidotuvių papročiai Saugų apylinkėse // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Tydekas M. R. Žvilgsnis atgal // Lietuvininkų žodis. K., 1995, p. 644–645; Vyšniauskaitė A. Lietuvininkų šermenys ir laidotuvės // Mūsų kraštas. V., 1995, nr. 1 (6), p. 107–109.

Angelė Vyšniauskaitė

Iliustracija: Žvejo laidotuvės / Iš Alberto Zwecko knygos „Litauen“, 1889

Iliustracija: Laidotuvės Šimkų sodyboje Vydutaičiuose, XX a. pradžia

Iliustracija: Laidojimo urna iš Rosenau (Karaliaučiaus miestas), IV–V a. / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932

Iliustracija: Gedulingas pranešimas apie Elzės Juozupaitikės-Šimkienės (1858–1932) mirtį / Iš Gedimino Šimkaus rinkinio

Iliustracija: Skirvytėlės kaimo kapinių neštuvai karstui, 2000

Iliustracija: Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studento Martyno Toleikio laidotuvės Klaipėdoje: pirmas iš kairės – Vilius Pėteraitis, 1936 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės albumo

Iliustracija: Laidotuvės Mažojoje Lietuvoje, kaip jas prisiminė kunigas profesorius dr. Vilius Gaigalaitis: nuo kiemo nešant karstą arba vežant buvo giedama „Jau su Dievu gyvenkite, jūs mylimi neverkite...“ / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“, 1987, nr. 68

Iliustracija: Mikas Mačkus, pašarvotas Gargždų evangelikų liuteronų koplyčioje, 1940 / Iš Živilės Mačkutės albumo

Iliustracija: Santokų kaimo (Batakių parapija, Paprūsė) laukininko J. Lingaičio laidotuvės. Kunigas Adolfas Keleris, apie 1932 / Iš Romo Delkaus albumo

Iliustracija: Išeivijos lietuvių evangelikų liuteronų vyskupo Anso Trakio (1912–1986) laidotuvės Čikagos kapinėse. Prie karsto Adelė Trakienė su sūnumi Martynu ir marčia Dalia. Už karsto matyti vyskupo A. Trakio motinos Trūdės Trakienės kapo paminklas / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“, 1986, nr. 55

Iliustracija: Schule Rudys laidotuvės Šokų (Šakininkų) kapinaitėse, 1938 / Iš Šarlotos Jonaitienės-Rudytės albumo

Iliustracija: Laidotuvės Nidoje, spalvota litografija, 19×13, 1890–1930 / Iš Martyno Purvino rinkinio