ožys lietuvininkų tikėjime
ožỹs lietùvininkų tikjime. Ožio įvaizdis senajame baltų tikėjime neatskiriamas nuo vaisingumo, derlingumo. Iš čia ožio sąsajos su Perkūnu bei senųjų baltų kitais dievais, įkūnijusiais šias savybes (dar ožio aukojimas). Tą liudija paukščio – Perkūno oželio – pavadinimas; išlikę tikėjimai, esą Perkūnas, pasikinkęs į dviratį ožį, važinėjąs po debesis; tikėjimas, jog Perkūno sukeltą gaisrą galima užgesinti ožkos pienu; mįslės – Eina ožys rėkdamas, ragu dangų drėksdamas (Perkūnas ir žaibas) ir kita. Ožio aukojimo pėdsakų išliko XVIII–XX a. pradžios tikėjimuose, papročiuose, tautosakoje ir sapnų aiškinimuose. Nadruviai, pasak Mato Pretorijaus, ožį laikydavę, nes šis gyvulys esąs naudingas galvijų gerovei: ožio kvapas teigiamai veikiąs galvijų pašarą, todėl ožys laikytas sykiu su arkliais ir jaučiais; ožio kvapas (ypač jei pasmilkoma ožio rago) nubaidąs žalingus galvijams žalčius. Naudotos atskiros ožio kūno dalys. Ožio (taip pat ir kitų gyvulių) pautai galėję užtikrinti gyvulių ir žmonių vaisingumą. Vestuvių papročiuose, aprašytuose Sūduvių knygelėje (1520–1530), teigta, jog jauniesiems pirmą vakarą einant miegoti papjauna ir atneša jaunajai ir jaunajam jaunosios gaidį, keptus ožio arba buliaus pautus; …vaišėms negalima skersti jokio skapo, kad jie valgytų vaisingą maistą ir liktų vaisingi. M. Pretorijaus teigimu, papjauto ožio kraujas buvo surenkamas, juo braukytos karvės, arkliai, kiaulės dėl vaisingumo, naudotas gyvuliams ir žmonėms gydyti. Ožkos kailis, aptaisytas įvairių javų bei žolynų kuokštais, keltas ant aukštos karties pradedant sėti žiemkenčius (tuo siekta užtikrinti javų derlingumą). XVII a. raganų teismų bylose fiksuota, jog ožio žarnos kabintos ant sausos obels, siekiant stiprių ir darbingų arklių prieaugio. Gyvulius, sergančius įvairiais gumbais, gydydavo ožio mėšlu. Iškelta ant karties ožio kaukolė prie sodybos turėjo garantuoti gausų derlių, vaisingumą, apsaugą nuo ligų ar blogos akies. Daugybė Mažosios Lietuvos vietovardžių bei vandenvardžių (Ožekiai, Ožininkai, Ožynai, Ožkarčiai, Ožkinai, Ožkos ragas, Ožlaukiai, Ožnugariai, Ožkabalis, Ožkalupė ir kiti) t. p. liudija ypatingą ožio vietą senajame baltų tikėjime. XIX a. pabaigoje kai kur tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką, o jos mėsą palikti kryžkelėje vilkams suėsti, kad vasarą šie bandos nekliudytų. Iki XX a. vaisingumą simbolizuojančią ožio kaukę lietuvininkai išlaikė Kalėdų persirengėlių vaikštynėse. Neigiamas ožio / ožkos įvaizdis greičiausiai sietinas su krikščionybe, kai norėta sudemoninti senosios religijos pėdsakus. Ožio nagai ir ragai laikyti velnio atributais, manyta, jog ant ožio jodinėjusios raganos. XIX a.–XX a. pradžios užrašytose mitologinėse lietuvių sakmėse teigta esą ožką sukūręs velnias, iš ožkos šlapimo Liucipierius padaręs degtinę, velnias mėgstąs pasiversti ožiu, raganos ir laumės – ožkomis. Iš čia pasakymai: ožys – velnio gyvulys; ožys (t.y. – velnias) keikiamas tunka. Taip atsirado aiškinimai, jog ožį / ožką sapne matyti – ne itin gerai (joti ant ožkos – gėda, gerti ožkos pieną – apkalbos, kaltinimai; ožką pjauti – turėsi keblumų; ožį sapne kirpti – darbas nevaisingas; melžti ožką – liga šeimoje). Paskutiniai ožio aukojimo apeigų pėdsakai įžiūrimi visoje Lietuvoje paplitusioje žiemos iššaukimo ceremonijoje: piemenims sukūrus laužą, vienas vesdavo aplink beržą eglių ar pušų šakomis aptaisytą baltą ožį, kiti eidavo iš paskos, o paskutinis, įsikibęs į ožio uodegą, liepdavęs ožiui: Ožy, ožy, prašyk Dievo sniego. Jei neprašysi, gausi virbų. 3 sykius apėjus aplink beržą, reikdavę žiūrėti ožiui į akis – jei ožys ašaroja, vadinasi, gerai prašė iš Dievo žiemos; jei žiūri į šiaurę, žiema greitai ateis.
Rimantas Balsys
Iliustracija: Petro Repšio freska „Metų laikai“ Vilniaus universiteto Lituanistikos centre: vaizduojama piemenų apeiga – ožio varymas aplink beržą, kad greičiau ateitų žiema
Iliustracija: Mažlietuvių gyvenamojo namo kraigo puošyba: ožio galva, ragai su tupinčiais paukščiais ir augalų motyvai / Iš Marijos Gimbutienės knygos „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, 1994