laumės

laũmės, lietuvių ir latvių vandens bei miško deivės. Naktinės, Mėnulio būtybės. Dažniausiai pasirodo sutemus, grupėmis, po kelias. Ypač mėgsta paežeres ir paupius, kur skalbia ir velėja kultuvėmis. Kartais peržengia gamtinės erdvės ribas ir patenka į žmonių gyvenamą teritoriją, sukeldamos žmogui grėsmę. Laumės nepaprastai stiprios, nevaldo savo jėgų. Pradėjusios verpti, negali sustoti, suverpia net verpėjų žarnas. Priviliojusios vaikiną myluoja tol, kol mirtinai užkamuoja. Laumių dovanotos drobės rietimas niekada nesibaigia. Laumės vaizduojamos didelėmis kojomis, storomis lūpomis, didžiulėmis krūtimis, kartais – kaip milžinės, supilančios kalnus, įminančios daubas; ežerai – laumių akys. Laumės vaizduojamos kaip zoomorfinės būtybės: ožka su moters krūtimis, vištos kojomis; gražiais drabužiais, bet vištos kūnu. Laumės pasižymi ypatinga seksualine energija, vilioja ir slogina vyrus. Laumės jaučia silpnybę kūdikiams. Naktį lauke pavogtą vaiką supa arba nugalabija. Vagia nekrikštytus naujagimius, pakeisdamos juos šiaudų kūliais. Iš palikto kūlio arba šluotos atsiranda laumykas – neūžauga vaikas su didele galva. Laumės turi vaisingumo ir derlingumo galių (pvz., laumių kapliuotos bulvės labai gerai uždera). Marija Gimbutienė laumes laiko senosios Europos mitiniu paveldu. Norbertas Vėlius jas sieja su germanų ir slavų vandens dvasiomis, atkreipia dėmesį į miško dvasių bruožus. Laumės neminimos XIII–XVI a. šaltiniuose. Pradėtos minėti tik XVII a. Mažosios Lietuvos raštuose: Mato Pretorijaus, Jokūbo Brodovskio, Pilypo Ruigio, Gotfrydo Ostermejerio veikaluose. XIX–XX a. tautosakoje laumės tampa vienos populiariausių personažų. Lietuvių tautosakoje jos vadinamos deivėmis, morėmis, raganomis. Nėra pakankamai žinių, ar buvo laumių kultas. Pavienėse sakmėse pasakojama, esą laumės vaišinamos kiaušiniene, raguoliais, kad per naktį padarytų lauko darbus (suvežtų javus ar kita). Pabrėžiama, kad bendrauti su laumėmis yra pavojinga. Ketvirtadienis yra laumių pasirodymo diena. Tos dienos vakarą negalima verpti. Laumių diena sutampa su Perkūno diena (ketvirtadieniu), bet šių 2 dievybių santykiai yra priešiški.

L: Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybes. V., 1977, p. 83–128; Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. V., 1985, p. 159–160.

Daiva Vaitkevičienė

Iliustracija: Iliustracija J. Remeikos knygoje „Kai dar amžina ugnis ruseno“, 1940

Deivės Laumės vardas užfiksuotas visose 3 baltų kalbose: liet. Laumė, latvių Lauma, Laume, prūsų Laumy-garbis [Laumigarbʼs] Laumės kalnas. Šiame dūrinyje užfiksuotas prūsų deivės Laumės vardas. Taip pat padaryti liet. Laumėkalnis (Varniai), Laumiakalnis (Utena) ir taip toliau. Baltų Laumė (< balt. *laum-) yra priesagos -m- vedinys iš indoeuropiečių *leudh-/*loudh-/*ludh- „augti, kilti“. Iš minėtos šaknies kilę ir šie graikų ir kitų dievybių pavadinimai: gr. ´Eλευυυια, ´E(ι)λειυυια, ´Eλειυυηρ; kret. ´Eλειυθυια; par. ´Eλειυθιη; lakon. ´Eλειυσια; del. ´Eλευθυω (ω – priesaga, būdinga moteriškai giminei „gimimo deivė“, italų Līber „augimo dievas“. Etimologiniai tyrimai rodo, kad baltų Laumės vardas siekia indoeuropiečių prokalbės laikus ir reiškia „būtybę, skatinančią augimą“. Tai rodo, kad jos pirminė bei pagrindinė funkcija buvo skatinti augimą.

Hofmann J. Etymologisches Wörterbuch des Griechischen. München, 1950; Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. T. 3. V., 1996; Balčiūnienė A. Baltų deivių vardai. Klaipėda, 1999.

Asta Balčiūnienė