morė

mõrė, mitinis laumės vardas, apibūdinantis ją kaip su mirtimi susijusią ir žmogui kenkiančią būtybę, slogučius. Panašiai slavai vadina piktą kenkiančią dvasią (baltarusių mara, rusų kikimora). Vakarų Europoje taip vadinami naktiniai slogučiai, sukeliantys košmarus (angl. nightmare, pranc. cauchemar). Tradicinėse lietuvininkų ir žemaičių sakmėse more vadintos laumės. Pasakota, kad ketvirtadienio vakarą morės ateinančios sukti ratelių , t. y. verpti. Moryčiu vadintas morės apkeistas kūdikis, laumykas. Laumė, audžianti staklėse, pati save vadina More, Morele. Žemaitijoje More vadinama antropomorfinio pavidalo pamėklė, įkūnijanti blogį (ji deginta arba skandinta per Užgavėnes), gali būti sutapatinama su laume. Lietuvininkai ir latviai per Jonines degindavo raganas (smaluotas stebules), laumėms artimas, žmonėms kenkiančias būtybes.

L: Kerbelytė B. Morė

Daiva Vaitkevičienė

morės ir laumių vardų bei funkcijų painiojimas greičiausiai gana vėlyvas. Liet Morė, latv. Mãra, Rytų slavų Marena sietinos su indoeuropiečių prokalbės laikų veiksmažodžiu mirti. Tad morės – per mirtį teikiančios gyvybę.

Rimantas Balsys