ragana

rãgana, rãganos, kaip žynės, žiniuonės, kerėtojos sinonimas minėta J. Długoszo, J. Bretkūno veikaluose, XVI–XVII a. raganų teismų bylose, J. Brodovskio žodyne, A. Krauzės, P. Ruigio ir vėlesniuose žodynuose. Kaip deivė Ragana pirmą kartą paminėta 1582 J. Lasickio: Medeina (Modeina) ir Ragaina – tai miškų deivės. M. Akelaitis ir A. Miežinskis raganos vardą sieja su žodžiu ragas, o T. Grinbergeris, V. Mannhardtas, K. Būga, V. Jaskevičius, E. Fraenkel, N. Vėlius ir kiti – su regėti. K. Skirmuntaitė mano, jog ragana buvo viena miško dievybių, ilgainiui paversta pikta burtininke. H. Uzeneriui ragana – miško glūdumos deivė; T. Grinbergeriui – aiškiaregė, sapnų aiškintoja; V. Mannhardtui – pranašė, žynė; M. Gimbutienei – lunarinė, nakties, mirties ir atgimimo deivė krikščionybės laikais sudemoninta, degraduota ir nustumta į girių glūdumas; B. Kerbelytei – ypatingomis galiomis pasižyminti moteris. Visoje Lietuvoje žinomi frazeologizmai: raganos šluota ragangrybio pažeistos suaugusios medžio šakos, raganos valkai nuo ligos išdžiūvusios vyšnių šakos, raganos kaulai, taukai žibantis sniegas, raganos papai kaukaspeniai, raganos taurė vėjo sūkurys, viesulas raganos daro alų kyla rūkas. Mažojoje Lietuvoje išliko ir vandenvardžiai bei vietovardžiai su šaknimi rag-: Ragainė, Raganinė, Ragingė, Ragnytė. Lietuvių sakmėse minėtų raganų išvaizdą, funkcijas, vardus, prigimtis išsamiai aptarė N. Vėlius, sakmių apie raganą kilmę – B. Kerbelytė, raganų teismus – J. Balys, J. Jurginis, deivės Raganos, tautosakinės raganos ir bažnytinių raganų teismų sąsajas – G. Beresnevičius. Deivės Raganos autentiškumo problema iki galo neišaiškinta. Įmanoma atrodo ir ikikrikščioniškosios miškų deivės Ragainos, Raganos virtimas (veikiant krikščionybei) pikta lemiančia kerėtoja, su kuria ilgainiui sutapatintos ir senųjų vaisingumo, derlingumo apeigų atlikėjos – sakmių raganos. Deivės Ragainos, raganos autentiškumą iš dalies pagrįstų iki pat XX a. pradžios išlikę tikėjimai į miško dvasias bei M. Pretorijaus minėti jos vaidilučiai – žvėronys bei medžioriai.

L: Jurginis J. Raganų teismai // Raganų teismai Lietuvoje. Lietuvos teisės paminklai II. V., 1987, p. 11–23; Kerbelytė B. Pieną atimančios ir ant šluotos skraidančios raganos: fantastika ir tikrovė // Tautosakos darbai. T. VI–VII (XIII–XIV). Vilnius. 1997, p. 61–74; Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1997, p. 218–233; Kerbelytė B. Raganos joja žirniauti // Senovės baltų kultūra. Nr. 5. Augalų ir gyvūnų simboliai. V., 1999, p. 237–246; Balys J. Raštai. T. II. V., 2000, p. 199–202; Beresnevičius G. Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas. V., 2003, p. 47–61; Balsys R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda, 2006, p. 345–348.

Rimantas Balsys