Panikė

Pankė, deminutyvinė prūsiško žodžio panno [ugnis] forma, klaidingai palaikyta prūsų namų židinio deive. Pirmą kartą prūsų kalbos žodis panno užfiksuotas Elbingo žodynėlyje (apie XIV a.). Prūsai ir lietuviai gerbė namų ugnį, bijojo jos pykčio. XV a. išleistoje „Sūduvių knygelėje“ yra namų židinio ugniai skirta maldelė: Ohow! mey myle swente panike [O! mano miela šventa ugnele]. Matas Pretorijus XVII a. pabaigoje užrašė panašią maldelę, kurią nadruvių moterys kalbėdavo užžerdamos namų ugnį: Szwenta Ponyke (Ugnele), asz tawe graszey paleidossu, kadda ne papyckstumbai [Tu šventa Ponia (ugnie), aš tave gražiai apklosiu (apkasiu), kad tu ant manęs nepyktum]. Jo teigimu, nadruviai laiko ugnį šventa, vadina ją Szwenta Ponyke [šv. ponia (moteris)]. Tuo remiantis Panikę/Ponikę prūsų ugnies deive laikė K. Sirmuntaitė, Jonas Basanavičius, Pranė Dundulienė, Marija Gimbutienė. H. Uzeneris, Kazimieras Būga, Vytautas Mažiulis Panike laikė pagarbiu kreipimusi į ugnį. Kalbininkų duomenimis, XVI–XVII a. šaltiniuose minėtą Panicke reikėtų laikyti priesagos -ik- vediniu iš prūsų kalbos žodžio pannu „ugnis“, kurį M. Pretorijus klaidingai (Ponia, Panikė „Herring, Frau“) išvertė į lietuvių kalbą.

L: Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Rīga, 1936; Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. T. 2. V., 1981.

Rimantas Balsys

Ignas Narbutas