šventoji ugnis

ugns (šventóji), šventóji ugns, lietuvių mitinė realija ir kulto objektas, kaip ir šventieji medžiai, vandenys, žalčiai, žemė. Kosminis ugnies elementas buvo suvokiamas kaip gamtos ir žmogaus sudėtinis komponentas, pvz., ugnies apraiškos regimos raudonos spalvos objektuose – rožėmis vadinamų augalų (dedešvos, erškėtrožės ir kitų) žieduose, raudonoje dėmėje kregždės pakaklėje, žmogaus kraujyje ir kitur. Ugnis t. p. yra kai kurių dievų ir mitinių būtybių, pvz., Saulės, Perkūno, aitvaro raiškos būdas. Pažymėtini kosminiai ugnies ir vandens deriniai, laikyti ypač sakraliais, pvz., saulėje lyjantis lietus, baltas akmuo mariose ir kita. Būdingas lietuvių kosmogoninis vaizdinys yra į marias krintanti kibirkštis. Ugnis yra pats charakteringiausias lietuvių ir prūsų religinio kulto elementas. XIII a. Dusburgo kronikoje minima, kad prūsai garbino negęstančią ugnį. XV–XVI a. šaltiniai mini šventvietėse degus amžinąją, t. y. niekuomet neužgęstančią ugnį. Simono Grunau kronikoje teigiama, kad ąžuolinėmis malkomis kurstoma ugnis dieną naktį degusi Rikojote priešais šventąjį ąžuolą su Perkūno stabu. Ugnies kultas pažymimas ir aprašant Lietuvos krikštą – anot Jano Długoszo, Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, krikštydamas žemaičius, liepęs užgesinti amžinąją ugnį Žemaitijoje prie Nevėžio, vėliau tą patį padaręs sostinėje Vilniuje. Negęstančios ugnies vietos, kurioms buvo reikalinga speciali infrastruktūra, laikytinos baltų religiniais centrais. Žinomos ir kitos ugnies kulto atmainos. Aukojimo ugnyje buvo deginamos dievams skirtos aukos (aukojimas). Be S. Grunau, aprašiusio prūsus prie šventųjų ąžuolų deginusius aukas Videvučiui ir Bruteniui bei Šventapilėje – dievui Kurkai, aukų deginimas ne kartą minimas istoriniuose šaltiniuose ir tautosakoje. Laidotuvių ugnis – ypatingi mirusiųjų deginimo laužai bei ugnies deginimas šermenų ir atminimų apeigų metu; šios ugnies funkcija – padėti mirusiajam pereiti į kitą pasaulį. Mirusiųjų deginimo ideologija pateikta Lietuvos metraštyje – pasakojime apie mitinį kunigaikštį Šventaragį, įsakiusį savo sūnui jį sudeginti ir palaidoti Vilniaus Šventaragio slėnyje, kur nuo tol turėsiantys būti deginami visi kunigaikščiai. Dar aiškiau ši ideologija išreikšta Malalos kronikos intarpe apie Sovijų (1362), kuris po mirties sudegintas surado būdą nukeliauti į kitą pasaulį ir tapo mitiniu tarpininku kitiems sudegintiems mirusiesiems. Mirusiųjų deginimas buvo lietuvių valstybinės reikšmės kultas iki pat krikščionybės įvedimo. Šis laidojimo būdas t. p. buvo praktikuojamas prūsų ir skalvių. Iki XX a. išlikusiuose pasakojimuose ir tikėjimuose daugiausia dėmesio skiriama namų židinio ugniai. Visoje Lietuvoje židinio ugnis laikyta šventa, su ja buvo reikalaujama gražiai elgtis, neįžeisti ir neteršti, pvz., negalima užpilti nešvariu vandeniu, spjauti ir pan. Manyta, kad įžeista ugnis išeina iš židinio ir vaikščiodama uždega namus. Ugniai buvo skiriamos specialios kasdieninės apeigos, maldelės, buvo maitinama, į ją įberiant truputį druskos arba verdamo viralo šlakelį; vakare ugniai buvo klojamas patalas gražiai į krūvelę sukaupiant žarijas ir jas užpilant pelenais. Pagal Matą Pretorijų, nadruvės moterys, vakare sukaupdavusios ugnį, kalbėdavusios: Szwenta Ponyke (Ugnele) asz tawe graszey paleidossu, kadda ne papyckstumbai. Jei sukaupta ugnelė per naktį užgesdavusi, tai buvo laikoma blogu ženklu, būgštaujama dėl raganavimų. Ugnis buvo vadinama įvairiais vardais: Gabija, Gabieta, Gobija, Tobija, Ugnija ir kitais. Prūsiškos kilmės ugnies vardas Panikė. Atskiros namų ugnies atmainos – jaujos ir pirties ugnys. Mažojoje Lietuvoje jaujose atliekamas apeigas Gabjaujai (Gabjaujui) aprašė M. Pretorijus.

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1–3. V., 1996–2003; Balys J. Raštai, t. 4. V., 1998; Vaitkevičienė D. Ugnies metaforos: lietuvių ir latvių mitologijos studija. V., 2001; Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija. V., 2004.

Daiva Vaitkevičienė