šermenys
šemenys, budynės, mirusiojo pašarvojimas ir budėjimas prie jo iki išvežimo laidoti į kapines. Pirmosios žinios apie šermenis yra iš IX a. anglosaksų jūrininko Wulfstano aprašymo: esą Baltijos jūros rytinio pakraščio gyventojai savo mirusius nuo mėnesio iki pusės metų laiko užšaldytus ir per tą laiką puotauja, švaistydami mirusiojo turtą. 1249 Christburgo taikos sutartyje Pamedės, Varmės ir Notangos gyventojai pasižadėjo atsisakyti pagoniškųjų papročių: nedeginti mirusiųjų ir nelaidoti su žirgais, ginklais, drabužiais, brangenybėmis ir kitkuo; mirusiuosius laidoti pagal krikščioniškus papročius kapinėse; nelaikyti pagonių dvasininkų (tulisonių ir lygašonių), kurie dalyvaudavo laidotuvių rituale ir šlovindavo mirusiojo darbus. XIV a. pradžioje žodis šermenys (sirmen) pirmą kartą paminėtas Mažosios Lietuvos istoriniuose šaltiniuose. 1429 vyskupas Michaelis Jungė savo Artikuluose uždraudė šermenų metu sunaudoti daugiau kaip 1 statinę alaus. Tą 1471 pabaigoje pakartojo vyskupas Ditrichas. Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno nuomone, terminas šermenys (sirmen) kilęs iš žodžio šerti, t. y. vaišinti mirusiojo vėlę. Senuosiuose istoriniuose šaltiniuose teigta, kad mirusiojo garbei keltoje puotoje daug gerta. „Sūduvių knygelėje“ (apie 1563) rašyta, kad lavoną išpėrus karštoje pirtyje ar nuprausus kubile, jis vilktas drabužiais, sodintas ant kėdės, tada visų esančiųjų paeiliui užgerdinėtas alumi iš kaušelio, klausiant, kodėl jis numirė, ir prašant aname pasaulyje pasveikinti mirusius jų artimuosius. 1690 Matas Pretorijus savo veikale Apie Prūsijos įdomybes teigė, kad taip gerta vis kreipiantis į deivę Žemyną, jai nuliejant žemėn truputį alaus, tada palabinus užgeriant mirusįjį. Toks kreipimasis į mirusįjį, matyt, buvo apraudojimas, ką minėjo daugelis XV–XIX a. istorinių šaltinių bei autorių. Raudojimo paprotį minėjo ir M. Jungė Artikuluose. Įsruties apskrities bažnytinės vizitacijos 1638 ataskaitoje (Recessus generalis) rašyta: per šią vizitaciją teko sužinoti, kad lietuviai savo numirėlius duoda apgiedoti elgetoms ar žyniams ir jiems mėsa, duona, javais, drabužiais ir kitokiais daiktais duoda daugiau negu duotų šulmistrui, jeigu šis mirusius apgiedotų ir jiems skambintų varpais. Dokumentu įsakyta bausti tokius samdytus raudotojus. Nors 1783 Gotfrydas Ostermejeris rašė, kad dvasininkams persekiojant raudojimo paprotys jau išnykęs, tačiau tai priminęs A. Zweckas savo veikale Litauen (1898) teigė, jog kartais ir XIX a. viduryje liūdesio apimti artimieji, eidami aplink išpuoštą lavoną, rodydami jam duonos, lašinių ir kita, raudodavę: Kam tu mus palikai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai duonos, ar neturėjai lašinių? Ar neturėjai alaus? Raudota mirusįjį prausiant, rėdant, dedant į karstą, išlydint. Lietuvių šermenis aprašiusieji šaltiniai daug dėmesio skyrė ir papročiui lavoną aprengti šventiniais drabužiais. Uždraudus mirusiuosius deginti, įkapės imtos dėti į karstą. Erazmas Stela XVI a. minėjo, kad prūsai mirusiuosius laidodavo su ginklais ir namų apyvokos daiktais, įdėdavo ir ąsočių su alumi ar midumi. Simonas Grunau teigė, jog žmonės mesdavo monetas į kapą, kad mirusysis negrįžtų atgal; dėdavo ties galva duonos ir ąsotį alaus, kad vėlė nealktų. Sūduvių knygelėje rašyta, kad apraudoję mirusįjį jį apvilkdavo jo drabužiais, prikabindavo šone prie juostos peilį, o aplink kaklą apvydavo ilgą skepetą, įrišdavo pinigų maistui. Mirusią moterį apvyniodavo siūlais, kad ji galėtų susilopyti, jei kas nors suplyštų. Recessus generalis rašoma, kad visiškai stabmeldiškai ir prietaringai daro tie lietuviai, kurie savo mirusiuosius aprengia geriausiais rūbais ir dar į kapą meta pinigus lyg jiems ten antrame ir amžiname gyvenime reikėtų drabužių ir pinigų. Johannas Arnoldas Brandas teigė 1674 matęs taip aprengtą mirusį vyrą: baltas iki kelių siekiantis vilnonis švarkas su lininėmis ar vilnonėmis kelnėmis, kojos apautos vyžomis (pareyszger) ar batais. R. Pietschas teigė, kad Kuršių nerijos gyventojai savo mirusiuosius laidodavę padoriai aprengę tamsesniais drabužiais, baltais marškiniais ir juodomis kojinėmis. Etnografinės medžiagos pateikėjai iš Šyškrantės kaimo 1956 tvirtino, kad Rusnės apylinkėse dar apie 1914 jaunamartė šarvota su vainikais ir mirtomis, o jos rūbai siūti nemezgant mazgo. Lietuvininkės moterys rengtos keletu vienas ant kito suvilktų kedelių (sijonų). Po Pirmojo pasaulinio karo mirę vyrai ir moterys pagal vokiečių madą rengti ilgais marškiniais, ant viršaus lavoną užtiesus balta drobule. G. Frölicho teigimu, Šilutės ir Klaipėdos apylinkėse dar XIX a. pabaigoje mirusiam į karstą dėtos pirštinės, kojinės. Kuršių nerijos, Klaipėdos krašto lietuvininkai surinkimininkai mirusius žiemą laidodavo tik 8 ar 9, o vasarą – 6–7 dieną po mirties. Lavonas laikytas šaltai kamaroje, rūsyje ar specialioje kapinių būdelėje, vadinamoje šiūre. Nakčiai prie jo būtinai uždegdavo žiburį. Numirėlis šermenims (budynėms) rėdytas tik paskutiniam vakarui prieš laidotuves. Ankstesnis laikas vadintas tyliu gedėjimu. Prie mirusiojo seniau per naktį buvo paliekami atviri langai, kad, anot J. A. Brando, galėtų laisvaiskraidyti vėlės – mirusiojo ir atvykstančios prie jo. A. Zwecko teigimu, dar XIX a. šermenys buvo didžiausia lietuvininkų giminės šventė. Per kvieslį būdavo sukviesdavo iki 100 žmonių. Būna, kad ligonis testamentu užsirašo puikias šermenis. Šeimininko šermenims turi būti papjautas vienas jautis, nes kitaip pagal lietuvių prietaringus tikėjimus visi galvijai susirgtų ir išgaištų. Gal taip būta ir senovėje (M. Pretorijus pastebėjo, kad šermenų vaišėms naudoto jaučio lajus degintas per šermenis ir tai daroma dėl vėlės). XIX a. slovėnas Andrejus Pajkas, Napoleono armijos kareivis, belaisvis, Lazdynų parapijoje (dabar Krasnoznamenskas) stebėjo Šakūnų kaimo ūkininko laidotuvių papročius. Kitą dieną po šeimininko mirties žmonės ėjo į kaimo kapines kasti duobės. Parėję namo papjovė didelį jautį ir sukapojo jį į mažas dalis. Kol velionis šarvojamas, į kaimą sueina merginos ir vaikinai, žaidžia nekaltus žaidimus. Prieš guldydami velionį į karstą ir prieš nuleisdami į kapo duobę, visi pažįstami ir giminės dar kartą jį pabučiuoja. Lietuvininkai pasirūpindavo karstu iš anksto. Kopinininkai karstus dažė mėlynai, Rusnės žvejai – vyrų karstus mėlynai su žaliais kraštais, moterų – žaliai. Numirėlis į karstą guldytas prieš pat išlydint į kapines. Išneštą mirusįjį padėdavo priešais namus ant žemės. Jei tai būdavo vaikas ar kas nors iš artimųjų, prie jo prisėsdavo tėvas ir motina su kitais artimaisiais ir kaimynais ir apraudodavo mirusįjį. Paskui giminės slapčiomis įmesdavo prie mirusiojo kūno siūlų kamuolėlį, pinigų ir duonos, kad tolimoj kelionėj nepristigtų; o jei moteriškė – įdėdavo 10–11 uolekčių drobės. Išnešus karstą, kambarys tuoj pat būdavo iššluojamas. Varmėje karstai dažyti mėlyna spalva kaip ir namų langinės.
Dar skaitykite: budynės, laidojimo papročiai.
L: Deivelaitis A. Šilutės r. Šyškrantės k. Užrašė A Vyšniauskaitė 1956 m.; Seno slovėno prisiminimai arba mano gyvenimo puslapiai // Liaudies kultūra. 1998. Nr. 2; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3. V., 2003; Scriptores rerum Prussicarum. t. I; Recessus generalis der Kirchen-Visitation Insterburgischen und anderer Littawischen Embter im Herzogthumb Preussen. Königsberg, 1639; Brand J. A. Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland… Wesel, 1702; Nesselmann F. Wörterbuch der litauischen Sprache. Königsberg, 1851; Praetorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Berlin, 1871; Zweck A. Litauen. Eine Landes und Volkskunde. Stuttgart, 1898; Frölich G. Beiträge zur Volkskunde des preußischen Litauens. Insterburg, 1902; Krollmann Chr. Eine merkwürdige samländische Urkunde // Altpreussische Forschungen. XI Jahr. Hft 1. 1934; Mannhardt W. Letto-preussische Götterlehre. Rīga, 1936; Lange E R. Sterben und Begräbnis im Volksglauben zwischen Weichsel und Memel. Würzburg, 1955; Wahrhafftige Beschreibung der Sudawen auff Samlandt sambt ihren Bockheyligen und Ceremonien; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982.
Angelė Vyšniauskaitė
Iliustracija: Augusto Gocento budynės, 1935 / Iš Algirdo Žemaitaičio šeimos albumo
Iliustracija: Miko Liorančo laidotuvės, apie 1933 / Iš Romo Delkaus rinkinio