vėlė

vėl, Mažosios Lietuvos tradicijose – mirusio žmogaus siela. Anot Kristijono Gotlybo Milkaus – mirusiųjų pavidalas, kuris gali būti regimas kaip antropomorfinis antrininkas, išlaikantis ryšį su kūnu po žmogaus mirties. Vėlės vardo etimologija susijusi su vilna, velniu. Johannas Arnoldas Brandas minėjo, kad žmogui mirus lietuvininkai laikydavę atvirus langus, kad vėlės galėtų laisvai skraidyti. Vėlės buvo vaišinamos per šermenis. Tikėta, kad po laidotuvių vėlės aplanko savo buvusius namus ir pažįstamus. Mažojoje Lietuvoje užfiksuota daug pasakojimų apie mirusiojo vėlės pasirodymus gyviesiems. Pasakota apie vėlės grįžimą trečią dieną po laidotuvių, grįžimą į laidotuvių minėjimus. Dažniausiai apie vėlių regėjimą pasakojo dvasregiai, kuriems vėlės matymas buvo tarsi bausmė už draudimų pažeidimą. Tikėta, kad mirusiojo namuose arba palaidojimo vietoje vėlės galėjo pasirodyti ir gyvūno pavidalu, kad susidūrimas su vėle galėjęs susargdinti. Dažniausiai kiti žmonės, išskyrus artimiausius giminaičius, nematą vėlių apsilankymo, apie ją sprendžia iš garsų, naminių gyvūnų (šunų ir arklių) elgesio. Mažojoje Lietuvoje dažnai pasakota apie susidūrimus su daugeliu vėlių – vėlių medžioklę, kai dvasių pulkui traukiant ore girdėdavosi medžiotojų ir šunų balsai, švilpimai, rankų plojimai ir nusijuokimai, buvo galima matyti žiburius ir vėlių pulkus, pasak dvasregių, keliaujančius savais keliais, kartais tapatinamų su vėjo judėjimu. Jonas Basanavičius knygoje Iš gyvenimo vėlių bei velnių pateikė lietuvininkų pasakojimų, esą vėlės baudžiančios už palaidojimo vietos išniekinimą, mirusiųjų negerbimą, bandymus pasišaipyti iš keliaujančių vėlių.

L: Brand J. A. Reisen durch die Mark Brandenburg, Preussen... Wesel, 1702; Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Silver Spring, 1981; Narbutas I. Senieji lietuvininkų tikėjimai. Kaunas, 1998

Ignas Narbutas