vėlių medžioklė

vėli medžiõklė, tariamas vėlių judėjimas, kai esą girdėti medžioklei būdingi garsai ar danguje matyti medžioklės vaizdai, kuriuos, kaip tikėta, sukelia vėlės. Vėlių medžioklė minėta lietuvininkų mitologinėse sakmėse. Tikėjimą vėlių medžiokle gal lėmė germaniška kultūra: šiame krašte gyvenę vokiečiai tikėjo, kad mirusiųjų sielos 12 naktų tarp Kalėdų ir Trijų karalių išsiruošia į laukinę medžioklę. Pasakota, kad joms skriejant oru girdėdavęsis botagų pliauškėjimas, šunų lojimas. Vėlių medžioklę žmonės matydavo vasarą ar rudenį, ypač dažnai pavasarį, prieš saulėlydį, vakare, giedrą naktį ar prieš vidurnaktį. Vėlių medžioklė baigdavosi apie 24 valandą (Girėnai). Vėlių medžioklė stebėta padangėse, ją girdėdavo daugelis, bet ne visi matydavo. Kai kurie žmonės matydavo tik žiburius, kiti – medžiotojus su šautuvais, permestais per petį, lojančius ir cypiančius šunis, kuriuos jie sušaukdavo švilpdami ir kita. Girdėdavo didelį trenksmą, medžiotojų ar varovų balsus, šūkavimus, šunų lojimą, žirgų žvengimą, švilpimą, rankų plojimą, juokavimą ir šūvius. Sakmėse įspėjama, jog negalima trukdyti medžiotojams (vienas jaunuolis šūkaliojęs, todėl vėlės atsidėkodamos numetė arklio koją, kuri jį visur persekiodavusi). Vėlių medžioklę jausdavo gyvuliai: iki tam tikros vietos atvažiavus arkliai suklusdavę, pradėdavę blaškytis. Vyresni žmonės tikėjo, jog tie garsai ir vaizdai esą laukinės medžioklės vaizdiniai.

Dar skaitykite: vėlė, vėlių kelias.

L: Baranski H. Vom Umzug des Schimmelreiters und der Neujahrsböcke // Der redliche Ostpreuße; Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių ir velnių. V., 1998.

Edita Korzonaitė