Kalėdos

Kaldos, Jėzaus Kristaus gimimo šventė. Siekiant pagonis atitraukti nuo Saulės gimimo šventės (Sol invictus), IV a. pradžioje Romoje Kristaus gimimo data pradėta švęsti gruodžio 25 dieną. Kazimiero Būgos nuomone, Kalėdų vardas Lietuvoje buvo žinomas jau XII amžiuje. Tyrinėtojai jį kildina iš lot. calendae, gauto per rytų slavus. Liaudis sieja su senoviniu papročiu šventės išvakarėse per kaimą vilkti ritualinę kaladę, kuri kryžkelėje sudeginama. Tikėta, kad taip sunaikinamas visas buvusių metų blogis ir užsitikrinamas gausus kitų metų derlius. Dar XX a. pradžioje Kalėdos buvo suvokiamos kaip senųjų metų palydos ir naujųjų sutikimas. Švęsta tris dienas. Pirmoji diena buvo itin šventa. Po pamaldų likusi dienos dalis buvo praleidžiama šeimoje. Tikėta, kad „kas tąryt anksčiau atsikels, greičiau vasaros darbus apsidirbs, o kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos“. Lietuvininkai per Kalėdas valgė šiupinį su kiauliena, šventiniam stalui pateikdavo visa, ką turėjo skaniausio. Antrąją dieną kieminėdavosi, vaišindavosi. Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse jauni vyrai, pasipuošę širmus žirgus, jodinėdavo po kaimus, lankydavo gimines, visiems linkėjo geros sveikatos ir gausaus javų derliaus. Sutikę kitą raitelių grupę, eidavo imtynių nenulipę nuo žirgų. Kartais persirengę, kad neatpažintų, mėgindavo įjoti į trobą. Carlo Cappellerio teigimu, XIX . viduryje lietuvininkų jaunimas įvairiai pramogaudavo – šokdavo, dainuodavo, žaisdavo žaidimus, tačiau vakarėliuose nebuvo nei grojama, nei geriama. XX a. pradžioje Kuršių nerijos jaunimas iki aušros šokdavo gyvenvietės salėje, kur buvo grojama smuiku ir armonika. Vienas populiariausių žaidimų buvo Gervės (genelio) kepimas, kai mergina ir vaikinas turėjo pasibučiuoti, o, žaidėjų nuomone, blogai pasibučiavusiems suduodavo susuktu rankšluosčiu per nugarą. Kalėdų trečioji diena, vadinta Ledų diena, švęsta, kad vasarą ledai javų neišmuštų. Kuršių nerijoje šią dieną moterys nedirbo, jos lankė viena kitą, vaišinosi kava, pyragaičiais. Mažojoje Lietuvoje nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių (sausio 6 d.) vaikščiojo persirengėliai, vadinamieji Šimelio (Šyvio) šokdintojai. Kartais jie apsilankydavo per Kalėdas ar Kūčias. Persirengėlių grupės personažai buvo šyvis, meška, meškininkas, ubagė, žydas, gandras, ožys ir kaminkrėtys. Šyvį vaidindavo guvus ir šoklus vyras, tariamai sėdintis ant vietoje nenustygstančio žirgo. Rankose jis laikydavo lazdą su tariama žirgo galva, pats buvo iki juosmens uždengtas balta paklode su pritaisyta kanapine arklio uodega. Jei šyvis iš vietos peršokdavo per suolą ar stalą, būdavo apdovanojamas „avižomis“ – lašiniais, dešromis, pyragais. Šyvio palyda elgėsi šiems personažams įprastais būdais. Palinksminusi šeimininkus ir šeimininkės pavaišinta bei apdovanota grupė patraukdavo per kitas sodybas. Tikėta, kad šyvio šokdinimas ir vaišių bei dovanų davimas leis šeimos mirusiųjų vėlėms ilsėtis ramybėje. Tyrinėtojų nuomone, šyvis – arklys, senovėje laikytas sugrįžtančios Saulės įvaizdžiu, turėjusiu pagreitinti gamtos atbudimą ir nulemti derlių. Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių žmonės nedirbo sunkesnių darbų, ypač vengė skalbti. Panašių draudimų kai kur Vokietijoje buvo laikomasi dar iki XX a. vidurio.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 366; Lemke E. Volkstümliches in Ostpreussen. Bd. 1. Mohrungen, 1884; Wiegelmann W., Zender M., Heifurth G. Volkskunde. Eine Einführung. Berlin, 1977, S. 144; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982, S. 299, 303; Kalėdos–Nauji metai! Weihnachten–Neujahr! // Lietuviškai vokiškas savaitraštis. Tilžė, 1912 XII 27; Kalėdos // LE, t. 10. Boston, 1957, p. 294–298.

Angelė Vyšniauskaitė

Iliustracija: Sodai, 1996

Iliustracija: Kalėdos, 1999