vėlių kelias

vėli kẽlias, tariamas kelias, kuriuo esą judėdavę vėlių pulkai. Pasakota, kaip žmogus snūduriuodavęs kapinėse, prie kapinių ar ant kelio, išgirsdavęs balsą – nevalia ten gulėti, nes trukdąs praeiti. Vėlės susiburdavo kapinėse ar prie kapinių ir keliaudavo pavasarį prieš vakarą, mėnesienoje. Dažniausiai jos lėkdavo pažeme. Žmonės girdėdavę jų keliamą garsą, jas matydavę ar jausdavę. Išgirsdavę garsų ūžimą, lyg ošimą bei bruzdėjimą, o pakėlę galvas matydavę gausų pulką didelių ir mažų vėlių nuo kapinių taku ateinant, pulką kūdikiškų dvaselių (Kaukėnų parapija), daug keistų būtybių be galvų, susikibusių poromis ir apsirengusių juodais drabužiais. Vėlių pulkai keliaudavę į savo buvusius ar artimųjų namus pabūti prie mirštančiojo, išsivesti jį anapus, pabendrauti tarpusavyje. Pasakota, Ragainėje buvo lietuvių ir vokiečių kapinės. Gyvenime bendraudavę žmonės ir po mirties to norėdavę, tad naktį esą matėsi šimtai ir tūkstančiai vėlių nuo vienų kapinių link kitų lekiant. Vėles galėję matyti dvasregiai ir subatos vidurnaktij prieš nedėlią gimę. Susidūrimas su vėlėmis buvęs pavojingas. Dvasregiai, matydami pulką vėlių, pasitraukdavę iš vėlių kelio ir leisdavę joms praeiti. Nesitraukiantys iš vėlių kelio žengdavę per kūdikių dvaseles ar jausdavę keistus pojūčius (vaikinas pajutęs lyg į ką įsipainiojęs ir skaudžiai nugriuvęs vidury kelio; vyras vis klupinėjęs, lyg tarp kojų kas būtų įsipainiojęs). Ant vėlių kelio buvusius žmones ar kliūtis vėlės stengdavosi pašalinti. Pasakojama: Ragainės pietinėje pusėje žmogus pasistatė namą, kuris sugriuvęs pirmą vėjuotą naktį, senas gretimas statinys nenukentėjęs. Atstačius namą šis vėl buvo sugriautas. Dvasregis paaiškinęs vyrui, jog namas niekada negalėsiąs čia stovėti, nes pastatytas ant vėlių kelio. Tas pats nutiko ir su kluono stogu, kurio kraštas išsikišo į tą patį vėlių kelią.

Dar skaitykite vėlių medžioklė.

L: Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių ir velnių. V., 1998.

Edita Korzonaitė