šventoji žemė
žẽmė (šventóji), šventóji žẽmė, senovės lietuvių mitinė realija ir kulto objektas kaip ir šventieji medžiai, vandenys, ugnis, žalčiai.
Žemė laikyta šventa iki XX a.: Žemę reikia gerbti, ba jinai šventa. Seni žmonės iš pagarbos žemę bučiuodavo. Artojas, pirmąsyk pavasarį išėjęs arti, bučiuodavo žemę. Žemė buvo laikoma motina maitintoja, ją bučiuodavo ryte ir vakare, į ją kreipdavosi maldelėmis: Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu, tu mane šeri, tu mane nešioji, tu mane po smerčio pakavosi. Orės (arimo) bei rugiapjūtės metu į žemę buvo užkasama duonos, kalbėtos aukojimo formulės: Žemele, tu man davei, tai ir aš tau duodu. Žemę buvo draudžiama mušti lazda ar rykšte, manant, kad jai skauda. XVI a. bandant įdiegti geležinius noragus vietoje medinių, valstiečiai jų atsisakydavo manydami, kad žemės negalima liesti geležimi. Išgirdus žemę drebant, manyta, kad ji pyksta, yra įžeista, reikalauja aukų.
Manyta, kad Žemė nepriima nusikaltėlių po jų mirties, išmeta juos į viršų (plg. Kaip tave šventa žemė nešioja?). Anot jėzuito Jokūbo Lavinskio vizitacijos ataskaitos, 1583 į žemę buvo draudžiama laidoti kūdikius be krikšto: Kūdikius, mirusius be krikšto, atneša ir įkelia į liepą, kurią vadina pašvęsta, kadangi mano, kad negalima jų laidoti žemėje, kuri yra šventa.
XVIII a. šaltiniuose minima žemė meldžiama, t. y. apeigomis turėjo būti įšventinami ir žemės dievams pašvenčiami dirbami laukai: vienas ūkininkas, išsinuomojęs iš dievus garbinančio žmogaus lauką, parvežęs iš jo javus, rado juose daugybę gyvačių, nes žemės, į kurią sėjo, nepagerbė tinkama dovana, t. y. nieko nepaaukojo. Tik pabarsčius šiek tiek parvežtų javų po lauką, gyvatės išnyko, Mat reikia žinoti kad ten, kur šie garbinami dievai žemėse guli, visi laukai vadinami ,,Ziame Meldziama“.
Žemės gerbimas glaudžiai susijęs su žalčių kultu. Namuose žalčiams Pagirniams skirtame kampe buvo laikomas žemės pripildytas puodas (Dugnai) arba žemės kauburėlis po girnomis. Anot 1601 jėzuitų pranešimo, šis dievas – tai truputis smėlio, saugomas kokiame nors namo kampe, kuriam tik vienos moterėlės nustatytu laiku su prietaringomis apeigomis aukoja vištą su maisto likučiais. O šeimos motina, artinantis mirčiai, šitą smėlį perduoda garbinti jauniausiojo sūnaus žmonai; jei ši kartais nenorinti perimti, liepia dievą įdėti į kapą, kartu su ja pačia. 1611 pranešama, kad žemės pilną puodą, laikomą tamsiajame kamaros kampe, 3 pagaliukais aptvertame trikampyje tam tikrų švenčių metu, pripildydavo duonos ir alaus ir garbino beveik kaip dievą – priklaupinėdami. Jėzuitų misijos metu 24 tokie puodai buvo išpilti. Žemės ir šventųjų žalčių garbinimas namuose buvo susijęs su sodyba ir šeimos religine tradicija, perduodant žemės kultą iš kartos į kartą. Anot 1644 jėzuitų ataskaitos, valstiečių žemės dievai vadinti Zeminas (Žemynos), t. p. vadinami ir maisto likučiai nuo protėviams pagerbti skirtų vaišių, kurie būdavo supilami po girnomis arba užkasami į žemę.
Teonimo Žemyna vartojimas daugiskaita rodo buvus lokalines, šeimą ir sodybą globojančias žemės deives.
L: Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. V., 1990; Balys J. Raštai, t. 1. V., 1998; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai / sud. N. Vėlius, t. 2. V., 2001; t. 3, 2003; Ališauskas V. Apie nemokslinį žalčio ir gyvatės skirtumą // Naujasis židinys-Aidai. 2003, nr. 11–12.
Daiva Vaitkevičienė