šventieji vandenys

vándenys (šventeji), šventeji vándenys, lietuvių mitinė realija ir kulto objektas. XI a. kronikininkas Adomas Brėmenietis rašė, jog sembai krikščionims neleidžią lankyti miškelių ir šaltinių, kad jų nesuterštų. XIII a. kronikininkas Oliveris Paderdonietis Šventosios žemės istorijoje užsiminė apie prūsų tikėjimus. Jie gerbę šaltinius ir stabmeldiškas dievybes – umides. XIV a. pradžioje Dusburgo kronikoje pabrėžiama, jog prūsai turėję šventųjų vandenų, kuriuose niekas nedrįsęs žuvauti. XV a. tą pakartojo lenkų kronikininkas Jonas Dlugoszas. Vandens svarba vietinių žmonių gyvenime parodyta Sembos vyskupo Michaelio Jungės įsake (1426?), uždraudžiančiame prūsams klebonų pakrikštytus vaikus perkrikštyti upėse ir duoti jiems kitus vardus. XVI a. Casparas Hennenbergeris aprašė prie Narpiškių kaimo tekėjusį upelį Galbę, kurį žmonės laikę šventu ir garbindavę. Jei kas apakdavo viena akimi, tai jie laikydavę ženklu, kad tai patikę upeliui ir tai buvusi didelė garbė. Jonas Bretkūnas aprašęs šventą vietą ant jūros kranto, kur tryško gydomasis šaltinis. Norėdami sėkmingos žūklės, ten aukodavę žuvį, dažniausiai lydeką. XVII a. Matas Pretorijus išvardijo keletą rūšių žynių, būrusių iš vandens: Udones, Neruttei ir Udburtulli. Neručiai nerdavę po vandeniu ir pasakydavę, kokių žuvų yra, kokios tikėtis žūklės, kokie bus orai. Manyta, kad jie užkalbėdavę ir užburdavę žuvis. M. Pretorijus minėjo ir vandelučius (Wanduolutti) – vandens ženklų aiškintojus, kurie iš vandens, bangų putų galėję išpranašauti ateitį. Liko paliudijimų apie prūsų vandens dievus. Prūsijos, Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo rašte minimi Autrimpas ir Patrimpas. Sūduvių knygelėje detalizuota, kad Autrimpas esąs jūrų ir marių, o Patrimpas – tekančių vandenų dievas. Senieji raštai minėjo dar vieną vandens dievybę – Bardaitį. M. Pretorijus pateikė žinių apie Šulninį, valdantį šulinius, ir Bangpūtį, audros dievą. Pastarojo žmonės bijoję labiausiai. Pasak M. Pretorijaus, nadruviams baisiausia ir gėdingiausia mirtis būti įmestam į vandenį. Jie mažiau baiminęsi pakorimo negu įmetimo į balą arba į vandenį. Todėl vienas svariausių argumentų, kuriais buvo galima įkalbėti piktadarį nadruvį pasitaisyti – grasinimas po mirties jį įmesti į pilną vandens balą. Šitai žinojo kunigai, norėję atvesti prūsus į krikščionybę, todėl norėdami pavaizduoti jiems amžiną prakeikimą, vartodavo žodį perklantits (t. y. būti įmestam į baisią balą ir ten supūti). Apie baimingą pagarbą vandeniui liudija lietuvininkų sakmės. XIX a. Vilius Kalvaitis užrašė sakmių apie nuskendusius žmones. Pasakota, kad Ragainės kunigas, eidamas pro Žuižės ežerą, išvydo iš jo iškylantį žmogų ir šaukiantį: Jau čėsas, o žmogaus nėr. Kunigas, pamatęs atbėgant apie 12 metų vaikiną maudytis, ir vos atkalbėjęs nuo to, pasiųsdamas namo atnešti knygos. Grįžęs tas nebenorėjo maudytis. Kitą dieną ten nuskendęs vyras. Upėje žmonės girdėję dejavimą, o po kiek laiko ten nuskendę 3 vyrai. Kaip sakoma sakmėje: ant ežerų, upių, marių, sako, ėsą ponai. Manyta, kad tie vandens šeimininkai prašą aukų. Kitoje sakmėje staiga malūnežeryje maudytis užsimaniusį vyrą sesuo užrakino namuose, kol tas nusiramino. Paaiškėjo, kad kasmet tame ežere nuskęsdavo po žmogų. Nebūtina buvo maudytis – užtekdavo tik prisiliesti prie vandens ir žmogus numirdavęs. Antai, Kaukėnų du ponai neleidę mergaitei maudytis, tai ji paprašiusi leisti nors susišlapinti. Vienas ponas delnu užpylęs ant galvos vandens, ir mergaitė išleidusi dvasią. Pasakota ir priešingai – pasigirsdavęs balsas, raginąs bėgti nuo vandens, o jo nepaklausęs žmogus įtrauktas į ežerą. Kartais žmonėms pavykdavę paslapčia pamatyti vandens šeimininkus. Pasakota, kad žmogus vakare didžioj mėnesienoj pamatęs kunkuliuojantį ežerą ir iš jo iškylantį mažą vyruką. Užrašyta padavimų apie ežero kilmę. Prieš atsirandant Viliūnų marelei pas pievoje naktį jaučius ganiusias mergas ant arklio atšuoliavo vyras ant balto žirgo ir liepęs bėgti iš ten. Po to pasigirdęs ūžimas ir pievą užliejęs vanduo. Su vandeniu susiję ir kitos mitinės būtybės. Laumės prie vandens skalbė, velniai gyveno balose ir klampynėse. Pagarba vandeniui išsiskiria kalendoriniuose papročiuose. Lietuvininkai tikėjo ypatingomis Velykų vandens galiomis. Žmonės tikėjo, kad prausimasis prieš saulėtekį šaltinio vandeniu suteikia grožį. Vandeniu laistytasi tikint, kad šis veiksmas sustiprina sveikatą. Kuršių nerijoje Velykų rytą jaunimas eidavo į pajūrį pasisemti vandens, o po to visi juo prausdavosi. Tikėta, kad toks vanduo teikiąs grožį ir sveikatą. Velykų rytą vidurnaktį iš tekančio šaltinio pasemtas vanduo laikytas vaistu nuo ligų. Siūlyta iki saulės tekėjimo eiti išsimaudyti į tekančią upę – tada nesirgsi visus metus. Šventieji vandenys atsispindėjo ir šeimos papročiuose. XX a. pradžioje Mühlausene (Ylavos aps.) ūkininko vestuvių metu vaikinai iškrėtė pokštą: ant kluono grendymo pastatė vonią su vandeniu, nusirengė švarkus ir pasiėmė į rankas spragilus, sugulė ant žemės aplink vonią ir pakaitomis mušė vandenį taip, kad netrukus visas grendymas patvino, o netoliese stovintieji buvo aptaškyti. Šiauriniuose Rytprūsiuose vestuvių metu sutinkant nuotaką jaunuoliai priešais namo prieangį pastatydavo apvyniotą šiaudais ratą, kurį įstatydavo į lovį su vandeniu. Ratą sukdavo, ir jis aptaškydavo visus ateinančius svečius, išskyrus nuotaką. Šio veiksmo senoji prasmė jau pamiršta, tačiau laistymasis vandeniu siejosi su daugeliu papročių. Šiaurės Rytprūsiuose laistytasi pirmąkart išgenant gyvulius, per rugiapjūtę parvežant pirmuosius bei paskutiniuosius rugius, per pirmąjį arimą. Pabaigtuvių vainiką nešantį vyrą ir kitus pjovėjus pareinant namo mergos apliedavo vandeniu. Tada vyrai čiupdavo jas ir tempdavo į tvenkinį, ežerą ar upę. Tikėta, kad kuo daugiau laistomasi ar maudomasi, tuo geresnis bus kitų metų derlius.

L: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3. K., 1937; Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, 2. V., 1996, 2001; Narbutas I. Senieji lietuvininkų tikėjimai. K., 1998; Gaerte W. Volksglaube und Brauchtum Ostpreussens. Würzburg, 1956.

Jūratė Šlekonytė