velnias

vélnias, lietuvių tautosakos chtoniškoji mitinė būtybė, siejama su žemomis, drėgnomis vietomis, pelkėmis, ežerais – pragaru. Wolfenbüttelio postilė 1573 minėjo veliną. Velnio vardas siejamas su lietuvių vėle, mirusiųjų dvasia, liet. vilna, rusų volos – plaukais, liet. valsčiu. Atskirtini mitologinio ir tautosakinio velnio įvaizdžiai. Prūsų mitologijoje lietuvių dievybė – Velnias nežinotas, nes prūsai turėjo dievą Patulą, kurio statusas atitiko velnio vietą senovės lietuvių dievų panteone. Mažosios Lietuvos lietuviškuose raštuose žodis vartotas kaip kriščioniškos piktosios dvasios vardas. Spėjama, kad krikščioninimo laikais senosios pagoniškosios dievybės vardas Lietuvoje panaudotas pritaikant krikščionybės nuostatas vietos gyventojų mentalitetui. Su lietuvininkų pirmtakais velnio vardas pateko ir į Mažąją Lietuvą. Tautosakoje velnias – piktoji dvasia, kenkianti žmonėms, ardanti Dievo tvarką pasaulyje. Mažosios Lietuvos padavimuose pasakota, kad velnias atsakingas už didelių akmenų, balų ir ežerų atsiradimą, neretai velnias pasirodęs kaip vaiduoklis, nukankinęs arba išgąsdinęs ne laiku dirbančius.

Ignas Narbutas