Patulas

Pãtulas, Patollo, prūsų požemio ir mirties dievas. 1418 Varmės vyskupo pranešime popiežiui rašyta: senieji krašto gyventojai tarnauja demonams, garbina Patulą, Natrimpą ir kitus gėdingus vaizdinius (gentes, servientes demonibus, colentes patollu (sic), Natrimpe et alia ignominiosa fantasmata). XVI a. pradžioje Simonas Grunau minėjo Patollo, pirmąjį prūsų triados dievą (Patulas, Perkūnas, Patrimpas). Esą Rikojoto šventykloje Patulas vaizduotas kaip pagyvenęs vyras ilga žila barzda, mirtinai išblyškęs, galvą apsivyniojęs baltu audeklu. Patulo ženklai – žmogaus, arklio ir karvės kaukolės. Patulas buvo prūsų vyriausiasis dievas. Jam buvo aukojami įvairūs brangūs daiktai. 1584 Casparas Hennenbergeris Patulą gretino su Saturnu, vadino pirmuoju prūsų dievu, sutapatinęs jį su Pokliumi ir Pikulu. Pasak Hennenbergerio, Patulas vokiškai vadintas velniu (Teufel). Vėlesniuose šaltiniuose ir tyrinėjimuose, Patulas, Poklius ir Pikulas, kai kurie kiti prūsų bei lietuvių mitologijos personažai supainiojami tarpusavyje. 1679 Christophas Hartknochas spėjo, jog Pikulas ir Patulas gali būti vienas ir tas pats dievas. 1950 panašiai manė ir V. Pisani (Patulas, Pikuls, Pacols, Pocklus esąs tas pats pomirtinio gyvenimo dievas) bei Henrykas Lowmianskis (Patulas buvo dubliuojamas Pekolo ir Pokolo vardais). J. Puhvelo nuomone, Pikulas šį dievą tiesiog išstūmė iš panteono. Patulo, Pikulo ir kitų XV–XVII a. šaltiniuose bei XIX–XX a. tyrinėtojų darbuose šiems personažams priskiriamų vardų rašyba smarkiai įvairuoja. Pritariant Kazimierui Būgai bei Vladimirui Toporovui reikėtų skirti tik 2 teonimus: Pecols/Pickūls ir Patols/Patollus. Šaltiniuose bei tyrinėjimuose pasitaikančias šių dievybių vardų kitas formas reikėtų laikyti rašybos klaidomis arba kilusiomis iš Pecols/Pickūls ir Patols/Patollus tarpusavio sąveikos. Teodoras Narbutas ir Juzefas Ignacas Kraševskis Patulo vardą siejo su lietuvių patalu, nes taip esą vadintas mirties patalas, mirties guolis ar net laužas, ant kurio degindavę numirėlį. K. Būgos (atstačiusio prūsų *Patuls ir jį sulietuvinusio Patulas), nuomone, šis vardas kilęs iš prūsų pa/po „po“ ir *tula „žemė“, reiškė gyvenusį po žeme, požeminį. Prūsų tula „žemė“ gimininga prūsų talus „grindys, asla“, rusų потолок „lubos“, lietuvių tilė „dugninė valties, laivelio lenta“, tiltas, latvių tilts „tiltas“, telinàt „išplėsti, paskleisti“, lietuvių patalas „tai, kas paklota, patiesta“. Vytautas Mažiulis manė, jog reikėtų atstatyti prūsų teonimą *Patàls (lietuvių Patalas), kilusį iš prūsų bendrinio žodžio *patalas „tas, kuris paramina, nuramina, nutildo“. Adamas Robertas Fischeris Patulą laikė požemio, tamsos dievu, kuriam būdinga maginė funkcija, prilygino jį senovės indų Varunai ir Šiaurės germanų Odinui. Su indų Varuna bei lietuvių Teliaveliu Patulą gretino A. J. Greimas. Prūsų Patulą ir Pikulą su lietuvių tautosakiniu velniu siejo Norbertas Vėlius, Marija Gimbutienė, A. J. Greimas, V. Ivanovas ir V. Toporovas. Jonas Balys teigė, jog Pikulas nesąs dievo vardas, o tik krikščioniško velnio (peklos gyventojo), pavadinimas. Patulo vardas išliko senųjų prūsų žemių toponimikoje. Minėtini Patoliai (Potolen, vokiečių Patolen, rusų Osokino) Ylavos apylinkėse (Notangos žemės), Patoliai (Potollen, Patollen, vokiečių Podollen, rusų Lozovoje) Vėluvos apylinkėse (Nadruvos žemės). Patulo paminėjimas senuosiuose šaltiniuose, jo etimologija bei tikėtinų šventviečių pėdsakai toponimikoje leidžia teigti, kad Patulą (senųjų prūsų požemio ir mirusiųjų dievą) pakeitė, išstūmė iš panteono sukrikščionintas Pikulas su savo pagalbininkais, kurie atitinka Senąjame ir Naująjame Testamentuose minėtų velnių bei jų vyresniųjų Belzebubo ar Liuciferio modelį.

Rimantas Balsys

Gintaras Beresnevičius