Pikulas

Pikùlas, Pyculs, Pecols, prūsų pragaro dievas. Elbingo žodynėlyje (apie XIII–XIV a.) Pyculs aiškintas kaip pragaras. 1530 Prūsijos vyskupų dokumente Pecols aiškintas kaip Plutonas, Pluto. Sūduvių knygelėje (1563) Peckols apibūdintas kaip pragaro ir sutemų dievas: prašyta Perkūno, kad jis nublokštų Pikulą su jo pavaldiniais Pokulais; per baidyti Pecolle [velniai]. Matas Pretorijus jį vadino pykčio ir nelaimės dievu. Šis vardas kildinamas iš žodžių pykti, piktas. Pikulas tikriausiai būtų dar vienas prūsų požemio ir mirusiųjų dievo eufemizmas (dar Patulas), giminingas lietuvių Velniui. Norberto Vėliaus nuomone, Pikulo siejimai su pekla, pragaru, nepagrįsti. V. Toporovas pažymėjo, kad prūsų dievų sąrašuose Pikulas minėtas po Perkūno ir užėmė tą vietą, kur ankstesniuose šaltiniuose minėtas Patulas. Vėliau Pikulo įvaizdį veikė krikščioniškieji vaizdiniai, Pikulas susiliejo su kitais artimais senosios mitologijos vaizdiniais, todėl senuosiuose šaltiniuose XIX–XX a. I pusės mitologijos tyrinėjimuose atsirado maišatis.

L: Balsys R. Prūsų ir lietuvių mirties (požemio, mirusiųjų) dievybės…// Tiltai. Nr. 29. Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra. IV. Klaipėda, 2005, p. 27–58.

Gintaras Beresnevičius

Rimantas Balsys