Elbingo žodynėlis

Ebingo žodynlis, seniausias prūsų (ir apskritai baltų) rašytinis kalbos paminklas, pavadintas pagal Elbingo miestą Pagudėje. 1825 surastas knygų mėgėjo pirklio Grübnau (1740–1823) palikime. Elbingo žodynėlis kartu su vokiškai rašytais Liubeko, Pamedės ir lenkų senaisiais teisynais sudaro Codex Neumannianus [Neumano kodeksas] rankraštį. 1868 rankraštis perduotas Elbingo miesto bibliotekai (signatūra Q 84) ir ten saugotas iki Antrojo pasaulinio karo. Tolesnis likimas nežinomas. Kodekse užima paskutinius 17 puslapių (p. 169–185). Visas kodeksas su Elbingo žodynėliu yra XV a. pradžios ar XIV a. pabaigos nuorašas ar nuorašo nuorašas. Jo autorius 185 puslapyje pats pasirašo: Explicit per manus Petri Holczwesscher De Maiʼen Burg [parašė Petras Holczwesscheris iš Marienburgo]. Iš perrašinėjimo klaidų matyti, kad Petras Holczwesscheris, regis, prūsiškai visai nemokėjo. Elbingo žodynėlio tekstas nurašytas gotiškuoju („vienuoliškuoju“) šriftu iš orginalo ar jo nuorašo veikiausiai XIV a. pradžioje ar XIII a. pabaigoje. Pats originalas turėjo būti parašytas kiek anksčiau, spėjama, apie XIII–XIV a., nes apytikriai taip datuojamas kartu išlikęs Pamedės teisynas. Elbingo žodynėlį veikiausiai sudarė Kryžiuočių ordino vokietis, pasirėmęs kokiu nors viduriniaisiais amžiais Vokietijoje paplitusiu vokiečių–lotynų kalbų žodynėliu. Pakako vietoje lotyniškų įrašyti prūsiškus žodžius. Elbingo žodynėlį sudaro 802 žodžiai, surašyti neparaidžiui, o pagal sąvokų sąsają: prasideda žodžiais Deywis, rapa – angelas, dangus, lauxnos – žvaigždės, deynayno – aušrinė, baigiasi pintis – kelias, lonki – takas, posty – ganykla, sardis – žardis. Daugiausia daiktavardžių, yra keletas spalvas reiškiančių būdvardžių. Nerandame bažnytinių terminų, mažai kreipiama dėmesio į laivybos bei žvejybos, prūsams turėjusios didelės reikšmės, terminus. Anksčiau manyta, kad Elbingo žodynėlis buvo sudarytas teismo reikalams, bet jame nėra jokių juridinių terminų. Vokiški žodžiai parašyti pirmoje vietoje vidurio vokiečių žemaičių tarme (mitteldeutsch schlesisch, mittelniederdeutsch). Prūsiški žodžiai parašyti Pamedės tarme. Kur nors Pamedėje, gal net pačioje Ordino sostinėje Marienburge, Elbingo žodynėlis ir bus sudarytas; šioje žemėje tais laikais prūsų mišriai gyventa su lenkais ir vokiečiais. Čia veikė anie du teisynai, o Marienburgas kaip tik naudojosi Prūsuose reta Liubeko teise. Taip spėti leidžia ir prūsų vardyno tarminė analizė bei gausokos Elbingo žodynėlio slavybės. Pvz., vietovardis Pupaim (Pupėnai, vok. Popehnen, Vėluvos apskritis), Pupkaym (vėliau Pupkeim, 1938 pakeistas į Tolnicken, Alenšteino apskritis) rodo, kad ir prūsai pažino pupą, o Elbingo žodynėlyje terandame slavišką babo (plg. lenkų bób – pupa). Manoma, kad Elbingo žodynėlyje pasitaiko įvairių tarmių ypatybių, pvz., galūnėse cawx /skaityk kauks/ – velnias, bet wilkis – vilkas, bevardės giminės alu – alus, bet meddo – medus, dvibalsių atliepime Deywis – Dievas, bet semo /skaityk zēmā/ – žiema, pridėtinio v atžvilgiu wumpnis /wumnis/ – duonkepė krosnis, bet umnode – kepykla. Tiesa, daugeliu atvejų tai galėtų būti tik rašybos nenuoseklumas. Žodynėlio kalba smarkiai skiriasi nuo katekizmų, parašytų Sembos tarme. Randame daug archaizmų. Dar labai gyva daiktavardžių bevardė giminė, pvz., assaran /azaran/ – ežeras, lunkan – lunkas (plg. rus. ozero, lyko). Buvo išlikę visi senieji baltiškieji daiktavardžio linksniavimo tipai (pvz., braidis – briedis, galwo, asy – ežia, kurpe, angis, dangus, smoy – žmogus, o katekizmuose jie daugeliu atvejų yra sutapę ir sunkiai beatskiriami. Senoviškesnis Elbingo žodynėlis ir balsyno atžvilgiu, pvz., baltiškieji ē, ī, ū tebėra visai sveiki (wetro = vėtra, dumis – dūmas, giwato = gyvata), o katekizmuose jau išvirtę į: ei, ou: īdin – ėdį, geiwin – gyvenimą, bouton – būti. Tas Elbingo žodynėlio kalbos senoviškumas aiškintinas greičiausia tuo, kad jis net 200 metų senesnis už XVI a. katekizmus, kurie liudija jau vėlesnį prūsų kalbos raidos laipsnį. Žinoma, yra ir tarminių skirtumų. Elbingo žodynėlyje randame ir bendrų prūsams naujadarų. Tai ne tik saviti prūsiški žodžiai (pvz., towis – tėvas, katekizmų tawa – tėve iš prūsų *tāv(a)s – lietuviškai būtų *tovas), bet ir kai kurios gramatikos ypatybės (pvz., vyriškosios giminės kilmininko galūnė -as, kurią randame dūrinyje silkasdrūbʼ /skaityk silkasdrimbis/ – šilko apdangalas, plg. katekizmų tāwas – tėvo). Yra žodžių, suartinančių prūsų kalbą su Mažosios Lietuvos tarmėmis (pvz., dagis – vasara, t.y. karštymetis: dagà – pjūtis, derliaus nuėmimas, dagoti – imti derlių). Pirmą kartą Elbingo žodynėlį paskelbė vokiečių kalbininkas Georgas Nesselmannas 1868, o fotografuotinį leidimą parūpino Adalbertas Bezzenbergeris ir W. Simonas (Das Elbinger Deutsch – Preußische Vokabular. Königsberg, 1897). Kitas fotografuotinis leidimas parengtas Vytauto Mažiulio (perfotografuotas Bezzenbergerio ir Simono tekstas) 1966, o transliteruotas tekstas su lietuviškais vertimais ir komentarais – 1981.

L: Trautmann R. Die Altpreussische Sprachdenkmäler. Göttingen, 1910; Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. T. I–II. V., 1966–81.

Audronė Kaukienė

Iliustracija: Elbingo žodynėlio fragmentas / Iš knygos „Prūsų kalbos paminklai“, 1966