vaiduokliai

vaiduõkliai, įvairios neaiškių pavidalų dvasios, pasirodančios dažniausiai naktį miškuose ar laukuose, gąsdinančios žmogų. Vaidentis gali įvairios mitinės būtybės – velniai, ežerų, piliakalnių ir kitų vietų šeimininkai, su velniu susidėjusių arba magija užsiėmusių mirusių žmonių dvasios (vėlės), dvasios tų numirusiųjų, kurie negali ramiai ilsėtis dėl gyvųjų trukdymo (kai pernelyg gedima mirusiojo ar kita). Paprasti vaiduokliai veikiausiai kilę iš visiems Šiaurės Europos gyventojams žinomų tikėjimų apie laukų ir miškų šeimininkus. Mažojoje Lietuvoje buvo žinomi ir vaiduliai – vaiduokliai, kurie sutiktą žmogų raginę galynėtis su jais. Žinių apie vaiduoklius liko sakmėse, kur juos sunku išskirti iš kitų mitinių personažų (vėlių, slogučių ir kitų). Juos dažniausiai matydavęs tik vienas iš kelių žmonių, jausdavę arkliai dažniausiai vėlai vakare ar naktį; jie pasirodą ir staiga pradingstą. Jie galėję turėti antropomorfinį pavidalą, išsiskirti neįprastu ūgiu (10 pėdų aukščio) ar keista išvaizda (ugningi vyrai, 3 raudoni vaikai), ypatingu elgesiu (įeina į namus pro užrakintas duris, traukia patalus nuo lovos ir kita). Žmonės matydavę neįmanomus vaiduoklių veiksmus: važiuodavę vežimu nesiekiant žemės; nepažįstamas vyras užaugdavęs ik aukščiau kraigo; raitelis prijodavęs prie vandens ir dingdavęs jame. Būdavo fizinių kontaktų: vaiduoklis vyrui neleidęs pereiti per tiltą; smogęs siekusiam pamatyti anapusinį pasaulį; jojančiam pro šalį vyrui trenkęs per veidą taip, kad likusi mėlyna ar juoda žymė. Juos atpažindavo dėl keistos išvaizdos (raudonas eržilas su baltomis iki kelių kojomis), neįprasto dydžio (varlė lyg kepurė ar šieno kupetos dydžio rupūžė), trūkstamos kūno dalies (arklys be galvos). Vaiduokliai išsiskirdavę ir neįprastu elgesiu: žmogus parsivežęs namo gaidį, kuris dingęs, o namuose pradėję vaidentis: mesti patalai iš lovos, drabužiai į vidurį aslos ir kita; prie vyro pribėgęs baltas šunytis, prakalbęs žmogaus balsu; į namus įbėgęs ir ant lovos užšokęs katinas, virtęs gaidžiu, o vėliau prapuolęs; žmogus matęs šokinėjantį ant užpakalinių kojų bėrą šunytį ir kita. Vaiduokliai turėdavę laukinių gyvūnų pavidalą (meškos, raudono pūkuoto liūto ir kita). Jie pradingdavę staiga ar sugiedojus gaidžiui (arklys be galvos priartėjęs prie žvejų valties, bet sugiedojus gaidžiui, šokęs žemyn, pripildamas pusę valties vandens). Vaiduokliai galėję pasireikšti: dūmtraukyje kilęs sūkurys, vėliau įgavęs gyvūno pavidalą; durys pačios atsidariusios ir užsidariusios; iš palubių tarsi nukrisdavęs nematomas vielos ritinys; kažkas trankydavosi ant aukšto, girdėdavosi dūžtančio stiklo garsas. Vaiduoklius buvo galima išvaryti iš namų maldomis: žmogus pasikvietęs 2 kunigus, kurie ilgai meldęsi; tada jiems pasirodęs gaidys, kuris virtęs žmogumi; šis paaiškino, jog atėjęs, nes šeimininkė skriaudė namiškius; palydėtas iki laukų ribos jis pradingęs.

L: Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių ir velnių. V., 1998; Narbutas I. Senieji lietuvininkų tikėjimai. K., 1998; Nimtz-Wendlandt W. Erzählgut der kurischen Nehrung. Marburg, 1961; Nimtz-Wendlandt W. Die Nehringer: Volkstum, Brauchtum, Volksglaube auf der Kurischen Nehrung.

Ignas Narbutas

Edita Korzonaitė