pirmasis arimas
pirmàsis armas. Prieš jį pradedant buvo atliekamos tam tikros apeigos, turėdavusios užtikrinti gerą derlių; aukotos aukos, dažniausiai kiaulės, simbolizavusios žemės knisimą. 1531 Sembos valstiečiai savo derliaus dievybėms paaukojo paršavedę. Tilžės apylinkėse į pirmąją vagą dėdavo duonos, kiaušinį; žagre jį sutriuškinę, apardavo. Motiejus Strijkovskis (XVI a.) rašė: pradėdami pirmąjį arimą, Įsruties, Ragainės valstiečiai švęsdavo Pergrubines (Pergrubri); jas rengdavo pavasarį, kai tik sniegas nutirpdavęs ir būdavęs metas arti. Kelių kaimų valstiečiai supildavę miežių salyklo ir darydavę alų. Susirinkdavę į vieną namą, kur melsdavęsi Pergrubijui (kad būtų geras būsimas derlius), Perkūnui (kad saugotų derlių nuo lietaus, ledų, audrų, žaibų), Svaistikui (kad siųstų šviesą), Pilvyčiui (kad duotų javus nupjauti ir į klojimus sukrauti). XVII a. Matas Pretorijus panašiai aprašė sėjos šventę. Atėjus pavasariui, prieš einant su jaučiais į laukus ir pradedant orę, šeimininkas padarydavęs alų ir pastatydavęs jo ąsotį ant švariai užtiesto stalo. Arimo padargai būdavę sunešti į tvartą pas jaučius, o jaučiai pašerti. Šeimininkė atnešdavusi pyrago, duonos, dubenį varškės, paskanintos grietine ar grietinėle. Tada šeimininkas, susikvietęs vyrus, prieidavęs prie stalo, pripildavęs kaušelį alaus ir laikydamas jį rankoje sukalbėdavęs maldą: padėkodavęs Dievui, kad saugojęs namiškius, gyvulius, namus, ūkį, maldaudavęs, kad saugotų nuo nelaimių. Kviesdavosi maldininką, kuris pasimeldęs už šeimininkus, jų vaikus, šeimyną, namus bei ūkį, prašydavęs Dievą laikyti juos sveikus. Po to nuliedavęs iš kaušelio žemėn Žemynėlės (Žemyna) garbei, palabindavęs ir pastatydavęs ant stalo. Kai šį vėl pripildavo pilną, čiupdavęs dantimis už krašto ir išgėręs tuščią permesdavęs per galvą; kas nors kitas (ar šeimininkas) sugaudavęs ir vėl pripildavęs. Tada t. p. gerdavę ir kiti. Taip darydavę daug kartų, kol išvardindavo visus palinkėjimus. Tikėta, jog toks mėtymas per galvą reiškiąs prašymą, kad Dievas javus užaugintų tokius aukštus ir gerus, jog siektų virš galvos, o varpos linktų kaip kaušelis per galvą lekia. Kaušelis neturėjęs nukristi žemėn, kad grūdai dirvoje nebirtų ir nepūtų. Paskui maldininkas pagiedodavęs giesmę ir visi imdavę valgyti. Po valgio maldininkas vėl melsdavęs ir gerdavęs dar 3 kartus, o po to vėl gerdavę kiti. Tada šeimynykščiai eidavę prie darbo, į lauką būdavo pirmąkart išnešamas arklas. Grįžę iš pirmojo arimo artojai parsivesdavę jaučius, parsinešdavę arklus ir noragus, kad kas nors jiems nepakenktų burtais. Pareidavę basi, kad būtų švarūs javai. Moterys ir kiti laukuose nedirbę šeimynykščiai dirbusius vyrus netikėtai apipildavo vandeniu. Atsilygindami artojai įmesdavę juos į tvenkinį. Išsipirkti, kad neišmaudytų, dovanomis galėdavusi tik besilaukianti šeimininkė. Artojų laistymas turėjęs užtikrinti darbiniams gyvuliams sveikatą ir stiprybę, pakankamai lietaus būsimam derliui. Šeimininkė duodavusi valgyti artojams kiaulės galvą (būtinai jos knyslę – kad arkliai noragais lengvai apverstų dirvą, kaip kad kiaulė knisa žemę), kojas ir kitų patiekalų. Po to maldininkas vėl atlikdavęs tokias pačias apeigas.
L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, 2001, t. 3; 2003; Dundulienė P. Žemdirbystė Lietuvoje. V., 1963, p. 118.
Iliustracija: Lauko arimas Įsruties apskrityje, iki 1944 / Iš MLEA