Velykos

Velýkos, Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventė, švenčiama pirmosios mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Krikščionių šventė, susipynusi su senaisiais papročiais. Pirmą Velykų dieną kalbėta, jog Jėzus prisikėlė ir tekanti saulė šoka. Vyresnieji šeimos nariai keldavosi kiek anksčiau ir saulei tekant atnešdavo iš upelio kibirą vandens. Kelias savaites prieš Velykas sumerkdavo į vandenį berželių šakeles ir laikydavo šiltoje vietoje, kol išsprogs pumpurai, sužaliuos lapeliai. Iš jų sudarydavo velykines puokštes, skirtas per Velykas pasveikinti artimiesiems ir namams papuošti.

Velykų rytą mergaitės eidavo prieš saulės tekėjimą vandens atsinešti praustis, kad būtų gražios ir laimingos. Likusį vandenį vakare prieš saulės nusileidimą turėdavo nunešti į tą pačią vietą. Klipstuose (Klaipėdos apskritis) užrašytas tikėjimas: Velykų rytą saulei netekėjus reikia parsinešt vandens, kuris teka, ir tuo vandeniu praustis (tada visus metus nesirgsi). Tą vandenį esą galima laikyti keletą metų, jis nepasensta. Nusiprausę ir šventiškai apsirengę, visi susirinkdavo maldai prie švaria, namų darbo raštuota staltiese apdengto ir knygomis apdėto stalo. Skambėdavo giesmė Saulei užtekant anksti, miels mūsų Jėzus kėlėsi. Pagiedojus ir pasimeldus nuo stalo nuimdavo knygas, pusryčiaudavo. Šią dieną valgyti pradėdavo ir baigdavo maldos žodžiais bei atitinkamų giesmių posmeliais. Po pietų ar po pusryčių visi eidavo ar važiuodavo į bažnyčią.

Per Velykas kiaušinius dažydavo raudonai, geltonai arba mėlynai. Juos valgydavo, mainydavo ar sumušdavo – vienas laikydavo kiaušinį, kitas su kiaušiniu dauždavo iš viršaus. Kieno suduždavo, tas gaudavo sveiką. XX a. pradžioje Didijį šeštadienį margindavo velykaičius. Ištirpdydavo lajų ir su pagaliuku ant dažyto kiaušinio užrašydavo tam tikrus žodžius (vardą, kiemą ir kt.), pamerkdavo į lapienės rasalą ir palikdavo keletui valandų. Kai išimdavo rūgštimi išgraužtą kiaušinį, matydavosi užrašas.

Jaunimas eidavo lalauti, pvz., atėję į pono kiemą, klausdavo, ar šis leis lalauti. Jam sutikus, jaunimas dainuodavo apie žadinamą poną, klausdavo, ar leis dainuoti, atvers trobos langą, nupasakodavo sunkų lalautojų kelią, prašydavo pono auksinėlio į delmoną, šeštokėlį į smuikelį, išskaičiavo dvare esančius gyvulius, palinkėjo sėkmės ūkyje, išvardijo šventuosius, dirbančius žemės ūkio darbus, ir kita. Kiekvienos eilutės pabaiga buvo palydima žodžiais ei lalo. Kartais lalautojai pasijuokdavo iš pono, pvz., tavo paršiukai kai vąšiukai ir kita. Kai dainą baigdavo, ponas visiems lalautojams paduodavo pro langą po alvę branvyno, gabalėlį pyrago ir pinigų. Ponas vėl guldavo, o jaunimas eidavo į kitą kiemą. Ypač lankyti tie namai, kur gyveno merginos. Lalautojų dainose jos aukštintos, išskaičiuoti šeimininkų gyvuliai, nusakytas įvairių darbų atlikimo laikas ir kita.

Velykų antrąją dieną (kartais ir pirmosios pavakare) vaikai bėgdavo velykauti – atsiimti margučio pas krikštamotę, kaimynus ir kita. Šilutės apylinkėse velykautojai vaikščiodavo po namus apsivilkę drobinius, užsidėję popierines kepures, nešdavosi išsprogusias medžių šakeles. Įėję į trobą paskaitydavo Šventojo Rašto ištrauką apie prisikėlusį Kristų. Velykų antrąją dieną buvo kiaušiniaujama. Norįs gauti margučių turėdavo sakyti: Aš esu žekelis, Panos Marijos kazokėlis, šokau į dangų, radau rūtų darželį, pasiskyniau kvietkelį, mečiau ant kelio, kur Viešpats jojo, linksmai giedojo. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto. Amen aleliuja, kiaušinių mėlynųjų. Arba atėjusieji pasveikindavo šeimininkus su Velykomis ir įsikišdavo pirštą (smilių) į burną. Šeimininkės turėdavo duoti margučių. Antrą dieną eidavo pasilinksminti į karčemą.

Trečia diena nebuvo švenčiama, bet tada nebuvo dirbama, verpiama. Tikėta, jeigu pirmąją dieną pūs pietų vėjas – bus šilta, jei šiaurės – šalta, jei rytų – bus sausa, jei vakarų – lietinga. Būdavo daromos sūpuoklės – ant balkių uždėdavo buomą ir prie jo su viržiais pririšdavo akėjamą plėškę. Ji kabėdavo vos 2 pėdos nuo žemės. Vienas ar keli jaunuoliai supdavo tas sūpuokles kaip lopšį. Per dideles šventes gyvuliai buvo šeriami geresniu pašaru. Velykų rytą ūkininkai eidavo į tvartus paglostyti gyvulių. Tikėta, kad tada jie nebus pikti. Vyrai, atsinešę vandens iš tekančio šaltinio, laikydavo jį per visus metus ir juo plaudavo gyvulius, kad šie gerai augtų.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970; Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Silver Spring, 1978; Kudirka J. Velykų šventės. V., 1992; Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. K., 1993. Gocentas J. J. Lietuvininkų šventės. Žemaičių paprūsė, Gardamas (dab. Šilutės raj.) XX a. 1 dešimtmetis // Lietuvininkų žodis. K., 1995.

Edita Korzonaitė

Iliustracija: Ridinėjami margučiai, 1930