žaltys mitologijoje ir papročiuose

žaltỹs mitològijoje ir papročiuosè, šventeji žalčia. Senieji prūsai gerbė žaltį kaip dievų pasiuntinį. Nevaisingos prūsų moterys melsdavosi žalčiui ir jiems aukodavo. Jeronimas Pragiškis teigė, kad kiekviena lietuvių šeima laikiusi žaltį namų kampe. Anot Mato Pretorijaus, lietuviai manė esą žaltys suteikia sveikatos, drąsos, išminties. Lietuvininkai aukoję viščiukus, o prūsai – gaidžius. Mažojoje Lietuvoje būta žynių (Žaltonys, Zaltonis), kurie tam tikru ritualu įvesdindavę žaltį į namus. Žalčio globa, jų prielankumas susijęs su turtų, derliaus padidinimu ir laime. Sieti su namų dievais. Kartais vadintas gyvačių karaliumi dėl karūnos (2 geltonų dėmių) ant galvos.

L: Slaviūnas Z. Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose // Senoji lietuviška knyga. K., 1947; Pretorijus M. Prūsijos įdomybės. V., 1999; Mannhardt W. Letto–Preussische Götterlehre. Rīga, 1936.

Ignas Narbutas