atminimai

atminmai, atmina, minėtùvės, mirusiųjų paminėjimas gedulingomis maldomis ir vaišėmis. Mirusiuosius minėdavo jiems skirtomis pamaldomis bažnyčioje, giesmėmis ir maldomis namuose, vaišindavosi, duodavo išmaldos pavargėliams (maistu, pinigais, drabužiais). Mirus šeimos ar giminės nariui, jam atminti po mėnesio keliamos ketvirtynos (keturnedėlis), po metų – metinės. Visus mirusiuosius prisimena rudenį per Vėlines. Ankstyviausi aprašymai apie Mažosios Lietuvos lietuvininkų rengiamus atminimus aptinkami XVI a. autorių Erazmo Stellos, Gasparo Schützo, Jeronimo Maletijaus darbuose. Minima, kad mirusiųjų minėjimo vaišės buvo rengiamos su žaidynėmis, giesmėmis ir šokiais. Moterys ir vyrai prie stalų sėdėdavo atskirai, valgydavo tylėdami, vėlėms po stalu numesdavo valgių, iš kaušelio nuliedavo alaus. Vaišėms pasibaigus, aslą iššluodavo ir paprašydavo vėles palikti namus. Atminimus rengdavo 6, 9 ir 40 dieną po velionio mirties. Iš Prūsijos valdžios 1578 įsakų Tilžės ir Ragainės apskričių bažnyčioms žinoma, kad kuršiai ir lietuvininkai mirusiųjų paminėjimo puotas keldavo miškeliuose ir tai vadindavo stalų garbinimu. Matas Pretorijus mini, kad stalą vėlėms dengdavo tikint, jog be vaišių vėlė negalės ramiai ilsėtis. Puotos buvo rengiamos keletą kartų per metus, trejus ir daugiau metų iš eilės. Išlikęs atminimų paprotys susijęs su mirusiųjų kultu.

Angelė Vyšniauskaitė