Kurka

Kurka, prūsų javų dievas, globojantis javų lauką ir lemiantis rugių derlių. Pirmą kartą paminėtas 1249 Christburgo taikoje. Ten prūsai pasižadėjo nebeaukoti stabui, vadinamam Curche, kurį garbinę kartą per metus, nuėmę derlių. XVI a. pradžioje minėtas Simono Grunau kronikoje, Kurka dar vadintas valgio dievu. Šias žinias kartojo Kasparas Hennenbergeris, Jonas Bretkūnas, A. Guagnini, M. Strijkovskis. Kurka artimas kitų baltų javų dievybėms – latvių Jumiui, javų lauko dievui; lietuvių šeimininkui, diedui – pirmajame javų pėde įsikūnijančiai dievybei. V. Mažiulio nuomone, javų pėdą reiškia ir prūsų dievo vardas Kurka (kurkā yra ryšulys, tai, kas susukta, surišta, sulenkta). Baltų javų dievas vaizduotas sudvejinta forma – latvių Jumis ir Jumītis, lietuvių – Ievaras ir Dirvolika, svečias ir jo brolis (vienas dvynių brolių su derliumi grįžta namo, o kitas lieka žiemoti rugių lauke). Per rugiapjūtę Kurka įsikūnijąs ritualiniame javų pėde. S. Grunau teigimu, pirmieji pėdai deginti (aukoti). Lietuviai svečią laikydavo namų šventoje vietoje – krikštasuolėje. Kadangi grūdai ir duona buvo svarbiausi maisto produktai, Kurka simboliškai galėjo būti laikomas valgio dievu. Jam aukojo ne tik pirmuosius iškultus grūdus ir miltus, bet ir medų, pieną. Abejotinas S. Grunau teiginys, kad žvejai aukojo Kurkai pirmą sugautą žuvį (lietuvių ir latvių javų dievybė buvo glaudžiai susijusi su namais ir dirbamąja žeme). Aukojimas Jumiui, Dirvolikai (duona, javai ir kita) irgi atliktas javų lauke arba namuose. S. Grunau teigimu, Kurka garbintas Šventapilėje, kur stovėjo Kurkos stabas ir ąžuolas, po kuriuo degintos aukos. Žuvį žvejai aukoję ant Hokerlende buvusio Šventojo akmens. Mato Pretorijus Kurkos kultui priskyrė prie Šiušies upės (šalia Prūsijos ir Žemaitijos sienos) matytas apeigas. Pradedant sėti žiemkenčius prie akmens po ąžuolu iškeldavo kartį su ištemptu ožkos kailiu ir javų bei žolių dideliu kuokštu. Ant akmens šventintas kaušelis gėrimo, ten melstasi ir šokta. Po apeigų žolynus nuo karties išsidalydavo, o ožkos kailį atiduodavo vaidilučiui (vaidelotas).

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 1996, t. 1, p. 240; V., 2001, t. 2, p. 113; Mannhardt W. Letto-preussische Götterlehre. Rīga, 1936. S. 41–42, 46–47, 198, 206, 216, 520, 532, 539–540, 544, 577; Šmit P. Latviešu tautas ticējumi. Rīga, 1940–41. Т. 1. Lp. 58, Т. 2. Lp. 739–743, Т. 3. Lp. 1469–1470; Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius–Chicago, 1990, p. 477–487; Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. V., 1993. T. 2, p. 307–310; Топоров B. H. Прусский язык. Москва, 1984, с. 309–321.

Daiva Vaitkevičienė