dvasių kultas

dvãsių kutas. XIII a. šaltiniai mini, kad apeiginės puotos Mažojoje Lietuvoje (su raudomis, aukų dėjimu ir gėrimo nuliejimu žemėn) buvo rengiamos kapinėse, pirtyse ir jaujose. Mažojoje Lietuvoje ant moterų kapų buvo statomi paukščių pavidalo antkapiniai paminklai (iš eglės ar epušės), o ant vyrų – žirgo (iš ąžuolo). Buvo manoma, kad miręs žmogus pavirsta paukščiu ar medžiu, vėlė dar ilgai pasilieka šioje žemėje ir atgailauja medžiuose, vandenyje arba savo namų krosnyje. Su mirusiaisiais galima pasikalbėti, jie su gyvaisiais, kaip ir anksčiau, sudaro vieną šeimą. Mažojoje Lietuvoje buvo manoma, kad numirėliu reikia rūpintis, o jis net galįs paveikti laukų derlių. Tiesa, reikia saugotis piktų ir kerštingų numirėlių, tačiau didelės numirėlių baimės, palyginti su kitomis pirmykštėmis tautomis, lietuviai neturėjo. Vadinamasis „nelaikis“ (vaidulis, vaiduoklis, prisidavėjas, kraujasiurbis, vampyras), miręs ne sava mirtimi besivaidenantis numirėlis su demoniškais požymiais greičiausiai yra germaniškos kilmės. Velniai ir raganos, vilkolakiai, slogutės ir inkubai taip pat atsirado kartu su vakarietiška kultūra. Piktųjų ir gerųjų dvasių dualizmo idėja Mažojoje Lietuvoje nebuvo ryški, kol lietuviai nesusidūrė su krikščionišku šėtonu ar velniu. Senovėje lietuviai garbino ne kokias nors dvasias, o galingiausius gamtos kūnus bei reiškinius – ugnį, žemę, kalnus, akmenis, vandenį, Saulę, Mėnulį, griaustinį, medžius (ypač ąžuolus), kai kuriuos gyvūnus (pvz., žalčius). Manė, kad jie turi sielą, panašią į žmogaus, todėl gali jam padėti arba kenkti. Mažojoje Lietuvoje ypač populiari buvo vaisingumo ir derliaus dvasia, Rugių boba, namų dvasia kaukas – Kauks (Caucos, Cawx), kurią M. Mažvydas gretina su aitvaru. Nadruviai manė, kad kaukučiai gyvenę po žeme (po mariomis, sujungtomis kanalais su visais didžiausiais pasaulio ežerais), iš ten „iškopia“ toje vietoje, kur gyvena geri žmonės, ir šiems daro gerus darbus. Kaukučiai dar gyvenę po šeivamedžiais – bezdais, turinčiais stiprų kvapą, todėl dar vadinti bezdukais. Kaukas – geroji dvaselė (nekrikštytas miręs kūdikis), panaši į nykštuką, gnomą, naminį. Tai kitas barzduko pavadinimas, perimtas iš vokiečių, kadangi miręs kūdikis negalėjo būti barzdotas. Kaukas skalsina turtą, gautą iš Motinos Žemės, o aitvaras (skraidantis slibinas, Ragainėje vadintas spiruku) jį grobia iš kitų žmonių. Archajiniuose mituose aitvarai slapta ryja vandens telkinius ir sukelia sausrą, todėl užrūstina Perkūną. Vienoje sakmėje pasakojama, kad Paskalvių kaime, ties Rambynu, moterims keliantis valtimi, užėjusi vėtra, ji nunešusi ir vandenis, ir žemę. Tai kovojęs Perkūnas su aitvaru. Nadruviai aitvarams nebuvo palankūs, nes pastarieji įsiveržia į klėtis, aruodus, daržines, išneša grūdus. XVII a., kai kaukai painioti su aitvarais, M. Pretorijus net ėmė aiškinti, kuo jie skiriasi.

L: Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. V., 1990; lš gyvenimo vėlių bei velnių. V., 1998.

LE

MLFA

Laimutė Vasiliauskaitė