gyventojai

gyvéntojai Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje iki XIII a. kryžiuočių užkariavimų gyveno prūsai (juos sudarė sembų, notangų, bartų, galindų, varmių, pagudėnų, pamedėnų gentys) ir vakariniai lietuviai (skalviai, nadruviai), pietiniai kuršiai, vakariniai sūduviai. Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valstybėje apsigyveno kolonizatorių vokiečių vienuolių brolių, riterių, besikuriančiuose miestuose – vokiečių kolonistų amatininkų, pirklių, Prūsos vakarinėje ir pietinėje dalyje – vokiečių ūkininkų kolonistų. XVII a. II pusėje Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje apsigyveno apie 8000 Prancūzijos hugenotų, pabėgusių nuo kataliko karaliaus Liudviko XIV religinių persekiojimų. Šilokarčiamoje (Šilutėje) ir jos apylinkėse apsigyveno škotų. Taip pat krašte apsigyveno anglų, olandų, austrų (zalcburgiečių) ir kitų tautybių kolonistų. Prūsai kaip savarankiška tauta (etnosas) dėl karų, sukilimų, kryžiuočių etnocido ir genocido bei germanizacijos iki XVIII a. išnyko (galutinai juos pribaigė 1709–1711 didysis maras ir badas). Iki XVI a. pradžios Mažojoje Lietuvoje iš įvairių vakarinių baltų ir dalies rytinių baltų (didžialietuvių) susidarė gausi kompaktiška lietuvininkų arba mažlietuvių etnografinė grupė. Tuomet pačių prūsų žemėse gyventojų daugumą sudarė vokiečiai bei suvokietėję baltai. Į Prūsos rytinę dalį iš Mazovijos į nusiaubtas Galindos, Vakarų Sūduvos, dalies Bartos žemes kėlėsi lenkai; XVII a. čia susidarė Mozūrijos istorinė sritis, jos gyventojai vadinami mozūrais. Mažojoje Lietuvoje absoliučią gyventojų daugumą sudarė lietuvininkai. Vokiečiai buvo tik feodalai, miestiečiai bei miestelėnai, dvasininkai, mokytojai, bet visi drauge jie sudarė labai mažą gyventojų dalį. Po didžiojo maro bei bado per XVIII a. I pusės didžiąją kolonizaciją vokiečių kolonistų kaimiečių apsigyveno ir mažlietuvių etninėse žemėse. Tačiau ir po jos mažlietuviai savo krašte sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Autochtonai pradėjo asimiliuotis nuo XIX a., sparčiau – 1871 susikūrus Vokietijos imperijai ir Prūsijos valdžiai vykdant prievartinę kitataučių germanizaciją. Jų mažėjo ir dėl gyventojų migracijos. Pasak Vydūno, XX a. pradžioje 4/5 Rytprūsių sudarė baltai arba baltų kilmės žmonės. XX a. I pusėje dauguma save dar laikančių mažlietuviais telkėsi Klaipėdos krašte, Nemuno pakrantėse (apie Tilžę, Ragainę, Gastas ir kitur). Dvasinę ir netgi fizinę prievartą mažlietuviai patyrė nuo nacių genocido. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsiuose autochtonų baltų beveik neliko. SSRS okupuotame ir aneksuotame Karaliaučiaus krašte – Mažosios Lietuvos pagrindinėje dalyje, paverstoje Kaliningrado sritimi, – dėl žiauraus bolševikinio genocido ir evakuacijos, deportacijų, etninio valymo visai neliko ne tik autochtonų mažlietuvių, bet ir vokiečių bei vokietkalbių Vokietijos piliečių. Jų žemėse iš visos SSRS apgyvendinta sovietinių gyventojų rusų bei rusakalbių ir vėliau jais virtusių kitų tautybių žmonių, t. p. keliasdešimt tūkstančių didžialietuvių (dalis jų – sovietmečio tremtiniai ir jų palikuonys, negalėję grįžti į savo gimtines). Atgautame Klaipėdos krašte veikiausiai liko keletas tūkstančių mažlietuvių, kiti – didžialietuviai. Klaipėdos mieste apsigyveno daug sovietinių kolonistų rusų bei rusakalbių. Nemažai mažlietuvių, gelbėdamiesi nuo bolševikinio teroro, Antrajam pasauliniam karui baigiantis atsidūrė Vokietijoje, vėliau dalis jų persikėlė į Kanadą, JAV ir kitas šalis.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Ana Gylienė is Kisinių kaimo, Klaipėdos aps. 1970

Iliustracija: Taiso tinklus, iki 1939 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Sugrįžtančių žvejų belaukiant, iki 1939 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Priekrantės žvejyba, iki 1939 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Brolių Gronau Klaipėdoje išleistas atvirukas „Senas žvejys“, XX a. IV dešimtmetis / Iš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: Hermanas Dovydas Dėvilaitis (1894–1923) iš Šyškrantės, 1922 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Gyventojų trėmimai į Rusiją (Pirmojo pasaulinio karo pradžioje). 1914 VIII 17–20 pro Geldapę ir Stalupėnus įsiveržusi Rusijos kariuomenė per 3 savaites pasiekė liniją Labguva–Vėluva–Girdava. Vokietija, permetusi dalį kariuomenės iš vakarų fronto, nubloškė rusus atgal. Tačiau netrukus jie prasiveržė iki Ragainės–Įsruties ribos ir išlaikė šią teritoriją iki 1915 II 7. Rusai buvo įsiveržę trumpam ir į Klaipėdos kraštą. Mažojoje Lietuvoje karo prievolininkai buvo pašaukti į Vokietijos kariuomenę dar 1914 rugpjūčio pabaigoje. Prasidėjus karo veiksmams, daugelis civilių, vykdydami valdžios nurodymą, pasitraukė nuo fronto linijos. Užimtoje teritorijoje rusai grobė ir naikino, ką galėjo, varė į Rusiją tūkst. galvijų ir arklių (daug jų krito), šaudė nekaltus likusius civilius. Atsitraukdami degino trobesius. Per II įsiveržimą Rusijos karo vadovybė nutarė likusius Mažosios Lietuvos lietuvius ir vokiečius ištremti į imperijos gilumą. Tremti pradėta 1914 lapkritį. Žmones gaudė ir be dokumentų, pinigų, be maisto, šiltų drabužių būriais varė iki artimiausių geležinkelio stočių. Didžiausias tremtinių surinkimo punktas buvo Šiauliuose, mažesnis – Vilniuje. Čia tekdavo palaukti, kol ešelonais jie bus išvežti į Uralo ir Baikalo regionus. Tremtiniai buvo 60–80 metų vyrai, įvairaus amžiaus moterys (kai kurios kelionėje gimdė) ir daugybė vaikų. Turimi duomenys apie Mažosios Lietuvos tremtinius lietuvius apytikriai. Manoma, kad per 2 mėn. iš savo tėviškių buvo ištremta 15 000–20 000 Karaliaučiaus krašto ir apie 500 Klaipėdos krašto lietuvių. Išbadėję, sušalę kone visi maži vaikai mirė. Per 10 pirmųjų mėnesių mirė 15–20% išvežtų lietuvių. Kai kurios moterys palaidojo po 3–4 vaikus. Apie 1500 lietuvių, daugiausia iš Ragainės apskrities, buvo išvežti į Simbirską, apie 1300 Tilžės ir Ragainės apylinkių lietuvių – į Buzuluką (Orenburgo gub.), Samaroje atsidūrė 350, Irkutske – apie 120 lietuvių. Stalupėnų ir Pilkalnio lietuviai atsidūrė kitur. Į Samaros gub. buvo ištremtas žymus 58 metų Mažosios Lietuvos veikėjas Martynas Jankus su šeima. M.Jankus su tėvu Martynu pateko į Bugulmą, o jo 3 dukterys ir 4 ar 6 metų sūnelis – į Buguruslaną. 1915 M. Jankus palaidojo sūnelį Endrių ir tėvą (jį teko apie 10 km ant savo pečių nešti į kapines). Mažosios Lietuvos lietuviams šelpti Vilniuje buvo įsteigta „Globos“ draugija (1915–1917), kuri rinko aukas, drabužius ir šelpė tremiamuosius bei ištremtuosius. Pagalba buvo suteikta apie 10 000 žm.: apie 6000 suaugusiųjų ir apie 4000 vaikų.

Dar skaitykite: deportacijos, genocidas.

L: Prūsų lietuviai Sibire. K., 1939.

Vytautas Šilas