rytprūsiečiai

rytprūsiẽčiai, Prūsos, Prūsijos, Rytų Prūsijos, Rytprūsių gyventojai. Terminas rytprūsiečiai pradėtas vartoti Švietimo epochoje, nuo XVIII a. pabaigos, ypač nuo XIX amžiaus. Iš pradžių Prūsos (prūsų krašto, išskyrus skalvių, nadruvių, vakarų sūduvių, pietų kuršių žemes) gyventojai buvo vieni prūsai, gyvenę joje jau nuo XVI a. prieš Kristų. Per kolonizaciją į jų pietines žemes atsikėlė daug lenkų ir vokiečių. XII a. pradžioje prasidėjus lenkų žygiams į pietines ir pietrytines prūsų žemes (ypač Kulme, Galindoje, Sasnoje, Liubavoje) čia ėmė kurtis mazoviečiai, iki tol gyvenę Vyslos vidurupio baseino dalyje (šie lenkai, įsikūrę Prūsoje pardėti vadinti mozūrais), t. p. Dobrynės ir Palenkės lenkai. Kai XIII a. prūsus ėmė užkariauti Kryžiuočių ordinas, lenkams palengvėjo kovoti su dalimi išsklaidytų prūsų ir kolonizuoti dalį jų žemių. Taip prūsų Galindoje ir didumoje Bartos, neprūsiškoje vakarų Jotvingijoje (Sūduvoje) ilgainiui (galutinai XVII a.) susidarė Mozūrijos istorinė sritis. Šiaurės Mozūrijoje (Sūduvos tęsinyje) gana gausiai gyveno lietuvių. Dalis galindų nuo lenkų bėgo į Lietuvą, dalis jotvingių (sūduvių) XIII a. pabaigoje kryžiuočių buvo perkelti į Sembą (į Pabėtų–Šakių, vok. Pobethen-Schaacken apylinkes). Čia jie ilgainiui sumišo su sembais, lietuviais ir sulietuvėjo. Iš pradžių Mozūrijoje dar likę prūsai lenkėjo, vėliau, kaip ir mozūrai – vokietėjo. Kitų žemių prūsai irgi vokietėjo. Dalis baltų – dalis prūsų, skalviai, nadruviai, kuršiai, sūduviai – susiliejo į etnoteritorinę ir etnokultūrinę grupę ir iki XVI a. virto lietuvininkais, susidarė Mažoji Lietuva (joje gyveno ir prūsų). Lietuvos provincijoje (Mažosios Lietuvos branduolyje) iki XVIII a. pradžios vokiečių valstiečių buvo labai mažai. Ilgiausiai prūsų (galbūt iki XVIII a. vidurio dar mokėjusių gimtąją kalbą) labiau nei kitos baltų gentys išsilaikė Semboje, nors joje buvo germanizacijos centras, Prūsijos valstybės sostinė Karaliaučius: sembai gyveno kompaktiškiau, buvo viena gausiausių ir karingiausių prūsų genčių. Jų mažiau žuvo per karus, nes Semboje mažiau įvyko Lietuvos ir Ordino kariuomenių mūšių. Kitaip nei Skalvoje ir Nadruvoje, Semboje jau iki XVIII a. įsikūrė vokiečių kolonistų (daugiau pietinėje dalyje). Bet sembai linko į artimai giminingus lietuvius, ypač į žemaičius, kurių dalis apsigyveno Semboje. Iki XVIII a. pradžios apskritai prūsų kaip etnoso neliko, daug jų mirė per XVIII a. pradžios didįjį marą (1709–1711) ir badą. Išlikusių prūsų asimiliacija – dviejų svetimų etnosų (lenkybės ir vokietybės) poveikio, lenkų ir vokiečių kolonizacijos (ypač valstietiškos) padarinys. Rytų Prūsijos gyventojai, ypač vokiečiai, save laikė rytprūsiečiais. Tačiau rytprūsiečiai skyrė save nuo etninių vokiečių pačioje Vokietijoje. XVII a. pabaigoje Prūsijos visuomenės gyvenime stiprėjo nekilmingųjų biurgerių (miestiečių), turtėjusių per įvairius verslus ir prekybą, įtaka. Palyginti su senąja, mėgstančia tradicijas rytprūsiečių aristokratija, naujasis sluoksnis skleidė ne tik techninę pažangą, bet ir demokratines Švietimo epochos idėjas. Iki didžiojo maro ir bado bent jau 5 lietuvių apskrityse (Klaipėdos, Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Labguvos) vokiečių buvo labai mažai. Jų šiek tiek įsikūrė Mažosios Lietuvos pietuose, daugiau vokiečių bajorų privačiose valdose; šiose apskrityse absoliučią gyventojų daugumą sudarė autochtonai lietuvininkai. Iki Didžiosios vokiečių kolonizacijos (XVIII a. I pusė) nei lietuviai, nei lenkai nevokietėjo. Priešingai, nemažai vokiečių dvarų pareigūnų, dvasininkų ir mokytojų lietuvėjo. Per masinę krašto kolonizaciją 1710–1756 į Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių domenus (valdovo žemes) iš 32 vokiečių kraštų atkelta apie 23 000 kolonistų (3720 šeimų), daugiausia vokiečių valstiečių (iš jų apie 10 000 zalcburgiečių) – to paties luomo kaip ir dauguma lietuvininkų; vėliau daug jų, išvydę po tragedijos nualintą kraštą, išvyko į kitus kraštus, liko maždaug iki 17 000 žmonių; kolonistai tose apskrityse 1736 sudarė 37,7% visų valstybės valstiečių ir 13,4% visų Lietuvos provincijos gyventojų. 1736 vokiečių senbuviai (nuo XIII–XV a.) su XVIII a. I pusės kolonistais sudarė apie 20–22% Lietuvos provincijos gyventojų, 78–80% gyventojų buvo lietuvininkai. Mozūrijoje vokiečių valstiečių įsikūrė nedaug, labiau šiaurinėje dalyje (žemės prastos, mažiau žmonių mirė maru; Mozūrijoje sparčiau vyko vidinė kolonizacija), todėl pasienio su Lenkija valsčiai liko atspariausi asimiliacijai. Mažojoje Lietuvoje netgi kolonistai, ypač prancūzai, šveicarai, ėmė lietuvėti. 1466–1772 į Varmę (kuri atiteko Lenkijai po laimėto su Kryžiuočių ordinu Trylikos metų karo) iš Lenkijos atsikėlė daug lenkų kolonistų. Tai pablogino prūsų varmių ir kitų baltų tautinę, socialinę ekonominę ir religinę padėtį. Rytų Prūsijos provincijoje (apėmė didumą senosios Prūsijos) lietuvininkai (išskyrus Klaipėdos kraštą) ir lenkai-mozūrai po Didžiosios vokiečių kolonizacijos gyveno labiau išsisklaidę. Nuo XIX a., po baudžiavos panaikinimo (1807) intensyvėjo ir gyventojų migracija. XIX a. dėl vokiečių užimtų vadovaujančių ekonominių ir politinių pozicijų, ilgamečių draudimų prūsams, lietuvininkams ir lenkams apsigyventi miestuose lietuvininkų (ir mozūrų) visuomenės socialinė struktūra buvo nepilna – susiformavo labai menki ir ekonomiškai silpni kaimo ir miesto elitiniai sluoksniai. Lietuvininkų ir mozūrų inteligentija buvo visai negausi; jos daugumą sudarė protestantų dvasininkai, kiti šviesuoliai. Taigi XIX a. rytprūsiečių visuomenę sudarė vokiečiai, vokietkalbiai prūsai, lietuvininkai, lenkai bei mozūrai arba tų etninių grupių asimiliavusieji gyventojai. Prūsijos praeities kai kurie reiškiniai, istoriniai faktai ypač žadino patriotinius rytprūsiečių jausmus. Susidarė legendinio senojo prūsų valdovo Videvučio įvaizdis. Jo vardas tapo prūsiškojo patriotizmo simboliu, įprasmintu dar XIX a. populiariuose leidiniuose ir periodikoje. Simbolišką reikšmę įgijo ir kai kurie tikri istoriniai herojai: Herkus Mantas, lietuvių kunigaikštis Margiris, kartu su įgula susideginęs vokiečių riterių apgultuose Pilėnuose. Savo didvyrių vardus rytprūsiečių liaudis apipynė legendomis ir perdavė kitoms kartoms. XIX a. visuomenės aktyvumas ir liberalinės nuotaikos Prūsijoje plito kartu su romantizmo palaikomu nacionaliniu savitumu. Vyko rytprūsiečių kova su prancūzų kultūros bei kalbos įtaka, vadinta prancūzomanija. Tai skatino rytprūsiečių šviesuomenę labiau remtis savo etnoistorine praeitimi, užfiksuota senosiose kronikose, teisiniuose aktuose, istoriniuose veikaluose. Nors rytprūsiečių savitumas, rytprūsiečių bendrijos atskirumo nuo Vokietijos vokiečių samprata, kraštietiškas patriotizmas dar gyvavo, rytprūsiečių nevokiečių gyventojų asimiliacijos, vokietėjimo procesas spartėjo. Antai 1910 Mozūrijoje buvo 8,5% katalikų, lenkiškai kalbėjo apie 56% gyventojų. Pagal lenkų istoriką S. Srokowskį, Mozūrijoje 1890 buvo 292 000 (51%) kalbantys lenkiškai arba tarmiškai mozūriškai (mozūrai, kaip ir vokiečiai, buvo evangelikai), 1925 – 55 000 (9,5%). Vokiečiais joje 1910 užsirašė 52%], 1925 – 83% gyventojų. Angerburgo, Geldapės apskrityse 1910 lietuviškai arba lenkiškai kalbančių buvo labai mažai. Nors Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą ir šalyje kilo ekonominė suirutė, lietuvininkų, kaip ir mozūrų, dauguma buvo provokiškos orientacijos, nemažai jų save laikė vokiečiais, vokietkalbiais arba Prūsijos patriotais. Asimiliacijai atsparesni liko tų Mozūrijos valsčių gyventojai, kurie gyveno prie Lenkijos arba nesudarė mišrių lenkų ir lietuvių kalbų plotų (mišri zona apie Geldapę, Angerburgą, Alecką (Oletzko, lenk. Olecko), Dubeninkus). Mažojoje Lietuvoje dėl vokiečių kolonistų antplūdžio vyko atvirkščiai – greičiau germanėjo lietuvininkai, gyvenantys arčiau Didžiosios Lietuvos: Gumbinės, Stalupėnų, Pilkalnio, Tolminkiemio, Širvintos apylinkės. Mažojoje Lietuvoje, kur kone visi lietuvininkai, kaip ir vokiečiai, buvo evangelikai, 1900 lietuvininkais save laikė vos 20%. Religija rytprūsiečių mentalitetui ir tautiniam apsisprendimui darė didelę įtaką. Pagal 1918 Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacinės karo valdžios (18-tosios armijos) Das Litauen Buch [Lietuvos knyga] žemėlapį Klaipėdos kraštas buvo visai lietuviškas, o Įsruties, Labguvos ir Geldapės apskritys – mišriai gyvenamos vokiečių ir lietuvių. Anot Vydūno, daugelis Mažosios Lietuvos vokiečių buvo susigiminiavę su lietuviais: 1900 iš apie 650 000 gyventojų apie 450 000 buvo lietuviai, 1901 jų buvo 115 000, 1912 – iki 100 000. Po Pirmojo pasaulinio karo rytprūsiečių (tuomet Klaipėdos krašto gyventojai rytprūsiečiais nevadinti) daugumą sudarė vokiečiai, vokietkalbiai baltai, lenkai ir mozūrai. Tai buvo Rytų Prūsijos kolonizacijos, asimiliacijos, akultūracijos ir germanizacijos išdava. Pagal 1945 Potsdamo konferencijos nutarimus Prūsija su Rytų Prūsija buvo panaikinta. Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietų genocido, deportacijų, kitų prievartos veiksmų rytprūsiečių vokiečių ir lietuvininkų neliko, Karaliaučiaus kraštą (pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį) apgyvendino kolonistai iš SSRS, likusius 2/3 Rytų Prūsijos teritorijos – lenkai.

L: Wielhorski W. Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose. K., 1931; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis. V., 1989; Gineitis L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. V., 1995; Matulevičius A. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Hermann A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė: Straipsnių rinkinys. V., 2000; Pocytė S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje, 1871–1914. V., 2002; Mortensen G. Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhältnisse von Preussisch-Litauen. Berlin, 1927; Prusy Wschodnie. Poznań, 1932; Srokowski S. Ludnośc Prus Wschodnich. Warszawa, 1937; Mortensen H., Mortensen G. Die Besiedlung der nordöstlichen Ostpreussen bis zur Beginn des 17. Jahrhunderts // Deutschland und der Osten. Bd. 1–2. Leipzig, 1937–38; Hubatsch W. Mazuren und Preussisch-Litthauen. 1870–1920 // Zeitschrift für Ostforschung. 1965 Jg. 14, H. 4; 1966 Jg. 15, H. 1; Martuszewski E. Polscy i nie polscy prusacy. Olsztyn, 1974; Studia i materialy: Poliaky, litwini, niemcy w kręgu wzajemnego oddziaływania z zagadnień Litwy Pruskiej i stosunków niemiecko-litewskich i polsko-litewskich w drugiej połowie XIX i XX wieku (do 1939 roku), Nr. 37. 1992; Deutsch-litauische Beziehungen in Preußisch-Litauen // Die Grenze als Ort der Annährung. 750 Jahre deutsch-litauische Beziehungen. Köln, 1992; Dietmar A. Wege nach Sarmatien. Zehn Tage Preussenland. Lüneburg, 1995; Mast P. Ostpreussen und Westpreussen und die Deutschen aus Litauen. München, 2001.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Kuršininkės, XX a. pradžia, atvirukas / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos turgaus halė, XX a. pradžia, atvirukas / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Paprūsės lietuvininkų šeima: Elžbieta Naujokaitė-Delkienė su vyru Jonu, sūnumi Juozu ir seserimi Made, 1925 / Iš Romo Delkaus šeimos albumo

Iliustracija: Gubos javų lauke, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Beiniūnų dvaro, Darkiemio apskritis, išlikusi sodininko namelio skulptūra, 1993

Iliustracija: Laukininkų pora, XX a. pradžia, atvirukas / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Kuršininkų vaikai kopose, XX a. pradžia, atvirukas / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos žvejų prieplaukoje, apie 1930 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Rytprūsiečiai – Bitėnų kaimo ūkininkė Anna Grigolaitienė su dukra Elena (Lena), sūnumi Artūru bei seserimi, apie 1920 / Iš Birutės Kondratavičiūtės-Ramanauskienės šeimos albumo