Švietimo epocha
Švietmo epochà, Apšvietà, kultūros laikotarpis XVII a. pabaigoje–XIX a. pabaigoje. Pagrindiniai jo ypatumai: reformatoriški ir švietėjiški tikslai, pasisakyta už visuomenės permainas įvairiose srityse, žmogaus įvairiapusį išlaisvinimą, už tradicijų, autoritetų, konfesinių nuostatų nevaržomą mąstyseną, laisvą kultūros plėtrą. XVIII a. pradžioje prasidėjo Vokietijoje, pasireiškė ir Mažojoje Lietuvoje. Čia Švietimo epochios idėjos buvo nuosaikesnės, vengta aštresnės konfrontacijos su kultūrinėmis tradicijomis, ieškota santarvės su religija, atvirai nekritikuota politinė ir visuomenės sankloda. Per Švietimo epochos idėjų sklaidą, dorovinį ugdymą, racionalios gyvensenos sukūrimą siekta sušvelninti politinės ir socialinės sanklodos nesuderinamumą. Švietimo epochos nuostatos bei siekiai ryškiausiai buvo reikšti filosofijoje, žymiausi jos atstovai telkėsi Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakultete (Immanuelis Kantas, Johannas Georgas Hamannas). Grožinėje literatūroje išsilaikė iki XVIII a. pabaigos. Apšvietos idėjos, paplitusios Mažosios Lietuvos vokiečių kultūroje, veikė to krašto lietuvių pasaulietinę raštiją, nulėmė jos idėjinį kryptingumą, tačiau ji neperėmė visų Švietimo epochos nuostatų.
Steponas Tunaitis