prūsiškasis patriotizmas
prsiškasis patriotzmas, Rytprūsių ir visos Prūsijos kultūrinis reiškinys. Ankstyvasis prūsiškasis patriotizmas (iki XVIII a. pabaigos) siejosi su krašto etniniu ir kultūriniu savitumu, atstovaujamu senųjų asimiliuotų prūsų ir vėlesniųjų lietuvininkų. Krašto šviesuomenė ilgai išlaikė šio istorinio savitumo sampratą. Raštuose vokiečių kalba nuolat vartoti posakiai Mes prūsai, Mūsų Prūsija. Buvo daromas skirtumas tarp Prūsijos prūso ir etninės Vokietijos vokiečio. Šios kraštietiškos orientacijos dėka buvo išsaugoti prūsų kalbos paminklai, tyrinėta krašto autochtonų praeitis, būdo bruožai. Reformacija (skatinusi atsigręžti į tautybes per jų gimtąsias kalbas) padėjo lietuviams tapti prūsų senosios kultūros paveldėtojais, sudarė sąlygas Karaliaučiuje atsirasti pirmajai lietuviškai knygai ir vėliau visai lietuviškai raštijai. Istoriniuose veikaluose, periodiniuose leidiniuose išspausdinta nemažai archyvinės medžiagos ir žinių apie lietuvių ir prūsų praeitį, kultūrą, religiją, papročius, raštijos veikėjus ir jų darbus. Vėliau silpstančią Reformaciją pakeitė Prūsijos monarchijos politinė kryptis – rėmimasis autochtonais vėl laikinai sudarė sąlygas naujiems lietuvių religiniams raštams, pristabdė asimiliaciją. Vėlyvasis prūsiškojo patriotizmo etapas apėmė XIX a. ir XX a. pradžią iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiam etapui būdinga intelektualinė nuostata – užfiksuoti ir išsaugoti istorijai sparčiai asimiliuojamos lietuvių tautos dvasinį palikimą. Tai vyko iš lėto. XIX a. pradžioje dar tebeveikė senoji tradicija. XIX a. pabaigoje ėmė reikštis savitas nacionalinis atgimimas. Tai buvo sudėtingas istorinis procesas. Tradicines tiesiogines pastangas ugdyti lietuvių raštiją, gilintis į jos ypatumus, vertę, paskirtį ilgainiui keitė senosios kultūros konservavimo tendencijos. Atskiri šviesuoliai Rytprūsiuose bandė derinti senąją ir naująją praktiką (kaip kad Martynas Liudvikas Rėza). Kiti stengėsi telkti ir išsaugoti istorijai lietuvininkus kaip mirštančios tautybės kultūrinį palikimą (Augustas Gotthilfas Krausė). Dar kiti naudojo lietuvių kalbinę bei folklorinę medžiagą lyginamiesiems tyrinėjimams, tuo atskleisdami jos tarptautinę reikšmę. Svarbų darbą atliko Rytprūsių kultūrinės draugijos (ypač „Prussia“) ir jų spauda, kurioje buvo aptarta ir paskelbta nemaža unikalių dokumentų susijusių ir su Didžiosios Lietuvos istorija, įžymiais politikos veikėjais, liaudies buitimi. Stropiai fiksuota ir leista į viešumą lietuvių tautosaka; rinkta ir sisteminta kalbinė medžiaga. Pvz., ne tik apsaugota nuo žuvimo K. Donelaičio kūryba, bet ir įtvirtinta jos filologinė, iš dalies ir literatūrinė vertė. Taigi fiksacinis etapas Rytprūsių kultūros istorijoje, nepaisant nepalankių politinių sąlygų bei viešpataujančios vokiškos ideologijos spaudimo, stiprėjančios germanizacijos, buvo daugeliu atžvilgių vaisingas lituanistikai. Savita Prūsijos istorija skatino prūsiškąją savimonę ir jos išlikimą iki Antrojo pasaulinio karo.
L: Gineitis L. Prūsiškas patriotizmas. V., 1995; Gineitis L. Prūsiškas ankstyvojo etapo patriotizmas ir lituanistika // Lituanistika Nr. 2, 4. 1991; Małłek J. Preußisches Nationalbewusstsein im 19. Und 20. Jahrhundert // Kulturlandschaft Ost- und Westpreußen. Potsdam, 2005, S. 273–280.