kunigai

kuniga. Lietuviškas terminas kunigas paimtas iš vokiečių aukštaičių senosios kalbos kuning, senovėje vartotas reikšme ponas, viešpats; vadas. Mažosios Lietuvos gyventojų ištikimybės Prūsijos kunigaikščiui 1572 priesaikos tekste rašyta „...aukštgimusiamui hercigui, kunigui <...> ing Prūsų“. Šia prasme kunigas minėtas Pilypo Ruigio (1747), Kristijono G. Milkaus (1800), kitų autorių lietuvių kalbos žodynuose. Vėliau kunigais vadinti tik dvasininkai, mokęsi teologijos ir paskirti pastoraciniam darbui parapijose. Jiems duota teisė laikyti pamaldas, teikti sakramentus, atlikti kitas kanonais numatytas religines apeigas. Dvasininkų gradacijos laipsniai Evangelikų liuteronų bažnyčioje: diakonas (gr. diakonos – „tarnas, tarnautojas“) – dažniausiai teologijos studijų nebaigęs, pastoracinį darbą atliekąs asmuo; kunigas – teologinį išsilavinimą įgijęs, parapijai vadovaujantis dvasininkas; pirmasis kunigas – didelės parapijos, kurioje dirba keli dvasininkai, vadovas; antrasis kunigas ir trečiasis kunigas – parapijai vadovaujančio pirmojo kunigo bendradarbiai; superintendentas (vyskupas) – bažnyčios apskrities vadovas (kartais šis statusas galėjo būti suteiktas ir kitam asmeniui); generalinis superintendentas (vyriausiasis vyskupas) – srities, apygardos, žemės vyriausiasis dvasinis vadovas. Dar žinomi: adjunktai (lot. adjuctus – „prijungtas“) – kunigo pavaduotojai; pamokslininkai – katedrose ar keliose bažnyčiose sakantys pamokslus dvasininkai; kapelionai (lot. capellanus < capella – „koplyčia“) – kunigai, atliekantys religines apeigas uždaro tipo institucijose (kariniuose daliniuose, ligoninėse, kalėjimuose ir panašiai); kunigai be parapijų. Vieni pirmųjų Mažosios Lietuvos liuteronų lietuvių bažnyčios kunigai buvo ateiviai iš Didžiosios Lietuvos. Čia atvykti juos privertė XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (nuo 1569 Lenkijos ir Lietuvos valstybėje) vykęs Reformacijos šalininkų persekiojimas. Tad Mažosios Lietuvos liuteronų bažnyčiose pamokslavo nemaža atsikėlėlių didlietuvių: šilališkis Jonas Tartyla – Tilžės, vėliau Įsruties lietuvių parapijoje, Martynas Mažvydas, Augustinas Jomantas, Simonas Vaišnoras – Ragainės parapijoje, Baltramiejus Vilentas – Karaliaučiaus lietuvių parapijoje, Tomas Gedkantas – Širvintoje, Stanislovas Musa – Lazdynuose, Aleksandras Rodūnionis – Kaukėnuose, Mikalojus Blotnas – Klaipėdos ir Pilupėnų parapijose, Mikalojus Siautila – Rusnėje. Su jais dirbo ir iš Mažosios Lietuvos kilę dvasininkai: tepliaviškis Jonas Bretkūnas, vėluviškis Jonas Bylaukis, žabyniškis Stanislovas Virčinskis, tilžėnas Jonas Rėza, Klaipėdoje gimęs ir Pilupėnuose užaugęs Tilžės lietuviškos bažnyčios kunigas Zacharijus Blotnas, vyresnysis, Viešvilės, Piktupėnų ir Tilžės bendruomenių kunigas Zacharijus Blotnas, jaunesnysis, Laukiškos kunigas Danielius Gaidys. XVII a. atvykėlių iš Didžiosios Lietuvos sumažėjo – tuomet jau dominavo vietinės kilmės dvasininkai. Jie buvo daugiausia vokiečiai, lietuvių kalbos pramokę Karaliaučiaus ir Hallės universitetų lietuvių kalbos seminaruose, nes įgyti evangelikui kunigui būtiną universitetinį išsilavinimą tuo laiku pajėgė tik turtingų šeimų sūnūs. Lietuvininkai tokių sąlygų neturėjo: absoliuti jų dauguma buvo baudžiauninkai, samdiniai, nekvalifikuoti darbininkai. Pažymėtina, kad žemvaldžių, valdininkų, tų pačių kunigų vokiečių vaikai, baigę aukštąjį teologinį mokslą, neretai tapdavo įžymiais lietuvių raštijos darbuotojais – religinės literatūros į lietuvių kalbą vertėjais, lietuviškų giesmių kūrėjais, nuoširdžiais lietuvininkų bičiuliais. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinei kultūrai itin daug nusipelnė: liubekietis Lazarusas Sengstockas, 1612 parengęs lietuvišką Giesmyną, kelis kitus reikšmingus religinės literatūros leidinius; pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, Giesmyno su maldų rinkiniu (1666) autorius Danielius Kleinas; Ragainės lietuvių bendruomenės kunigas, giesmių eiliuotojas, žodynininkas Johannas Hurtelius; Valtarkiemio kunigas, vienas geriausių lietuvių kalbos mokovų, giesmių kūrėjas Merkelis Švoba; Išdagų, vėliau Katniavos parapijos kunigas, lietuvių literatūros darbuotojas Teofilis Gotlibas Šulcas; istorikas, Nybudžių kunigas Matas Pretorijus; Gumbinės parapijos kunigas, rūpinęsis lietuvių kalbos taisyklingumu, Michaelis Mörlinas; lietuviškų giesmynų leidėjas, Narkyčių ir Vėluvos kunigas Jonas Rikovijus (dalis jų gal nebuvo vokiečiai). Per 1709–1711 didįjį marą ir badą, labiausiai siautėjusį Mažojoje Lietuvoje, kunigai, likę su savo parapijiečiais, mirė vienas po kito. Per keliolika mėnesių į maro kapinaites atgulė Žilių parapijos kunigas Frydrichas Pretorijus, Tilžės – Jonas Šulcas, Katyčių – Julius Cezaris, Verdainės – Martynas Gurskis, Laukiškos – Johannas Bielensteinas, Rusnės – Bartholomėjus Šulcas, Klaipėdos – Johannas Gottfriedas Lehmannas, Papelkių – Johannas Friedrichas Štimeris. Daugiau kaip 20 Mažosios Lietuvos parapijų liko be savo ganytojų. Skaudžiausia, kad tada netekta lietuvininkų būdą perpratusių, su jais susigyvenusių, jų kalbą išmokusių dvasininkų. Tad netektis buvo ne tik fizinė ir dvasinė, bet ir tautinė – XVIII a. lietuvybės pozicijos labai apsilpo visoje Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje. XIX a. pabaigoje Mažosios Lietuvos kunigai nepritarė Vokietijos imperijos kanclerio Otto von Bismarcko, Prūsijos kulto ir švietimo ministro Adalberto Falko 1873, 1874, 1876 bei vėlesniems germanizacijos potvarkiams, Prūsijos landtago ir Vokietijos reichstago įstatymams. Vydūnas nurodė, kad ilgiausiai lietuviškumas neniekintas kaip tik Bažnyčioje. Antai 1902 Rytprūsių Sinode dalis kunigų (vyskupas Louisas E. Guddas, superintendentas Rudolfas Denukaitis) visomis išgalėmis gynė lietuvybę. Daugelio kunigų palanki nuostata dėl lietuvių kalbos vartojimo aiškintina ne tik kaip dvasininkų moralės ar humanizmo išraiška, bet ir jų materialiniais interesais. Lietuviškose parapijose negalėjo kunigauti vietos žmonių kalbos nemokėję ateiviai iš Vokietijos. Tad laisvas kunigų vietas ir toliau be didelės konkurencijos užimdavo teologijos mokslus baigę tų pačių kunigų sūnūs. Mažosios Lietuvos dvasininkų materialinė padėtis buvo gera: jiems mokėta alga, nemažai pajamų gauta iš bažnyčiai priskirtos žemės, jas papildydavo iš parapijiečių surinktos lėšos. Antai XVIII a. Kretingalės parapijos kunigo metinė alga buvo 33 taleriai ir 30 grašių. Papildomai kiekvieno ūkio savininkas pristatydavo kunigui po pusę šėpelio (25 litrai) javų, 30 grįžčių linų ir po vežimą malkų. Kunigas pats valdė 23 ha žemės, samdė 4 darbininkus bažnyčiai prižiūrėti, remontuoti, žiemą apkūrenti, ūkio darbams atlikti. Pvz., XIX a. II pusėje Rusnės kunigas valdė 17 ha žemės, jam mokėta 2400 markių metinė alga, iš ūkininkų gaudavo 450 markių činšo mokesčių, dar susirinkdavo nemažą kalendą. Prasčiau aprūpintos mirusių kunigų žmonos. Rusnės kunigo B. Šulco našlė dėl skurdo skundėsi 1711 ir 1713. Jai paskirta pašalpa – kiekvienas sodybos šeimininkas kasmet turėjo paaukoti po 4 grašius. 1741 našle tapusi kunigo Jacobo Sperberio žmona Louise E. Sperber taip pat šaukėsi paramos. Nutarta jai rinkti po 6 grašius nuo kiemo (susidarė 15 talerių). Rūpestingesni kunigai dar gyvi būdami statydindavo vadinamuosius našlių namus (tokiais 1764 pasirūpino ir Tolminkiemio parapijos kunigas Kristijonas Donelaitis), steigdavo našlių šalpos kasas. Kaimiškose parapijose kunigai šimtmečiais buvo vieninteliai išsilavinę (universitetą baigę) žmonės, dideli autoritetai. Kunigų ir parapijiečių tarpusavio santykiai grįsti pagarba, bet išlaikyta distancija: į svečius dvasininkai retai tekviesti, labai retai dalyvaudavo lietuvių vestuvėse, krikštynose. Dvasininkų, net pačių garbingiausių, gyvenimas parapijiečių įdėmiai stebėtas, priekabiai vertintas. Jų nuomone, kunigai neturėjo teisės lankytis svietiškuose renginiuose (ir teatre), rūkyti, dainuoti, lošti kortomis, vartoti alkoholinius gėrimus. Kunigų gyvenimą stebėdavo konsistorijos. Dar netapę kunigais būdavo įspėjami laikytis griežtų šventosios tarnybos taisyklių. Tačiau ir tarp aukšto rango kunigų pasitaikydavo nusižengdavusių normoms. Pvz., Luko kunigui konsistorija uždraudė laikyti smukles ir pardavinėti alų. Kiti nusižengimai – ne visada laikytos pamaldos, bažnyčios dogmų neatitinkančios nuomonės reiškimas bei piktnaudžiavimas kunigo statusu. Įsimintinas kunigo Jono Donelaičio atvejis (1686 jis perkeltas iš Didlaukių į Viliūnus). Konsistorija pranešime apskundė jį įvairiais tarnybiniais ekscesais ir skandalingais santykiais su žmona (pranešimą pasirašė Johannas Jacobas Kvantas ir kiti). Konsistorija pagrasino pašalinti kunigą iš šventosios tarnybos. Donelaitis užginčijo kaltinimus. Po tyrimo jis su žmona ir sūnumi kviesti į Karaliaučių. Tačiau įrodyti, jog kunigas netinka eiti pareigas, nepavyko. Kunigas J. Donelaitis grįžo į tarnybą perspėtas, kad, jei dar bus skundų, jam bus uždrausta eiti kunigo pareigas. Šventosios tarnybos taisyklėms nenusižengiančius ir itin rūpestingus dvasininkus mažlietuviai nuoširdžiai mylėjo. Išskirtinės pagarbos sulaukė Klaipėdos žemininkų bažnyčios kunigai Carlas Rudolphas Jakobis, Janis Pipiras (apie pastarąjį parapijiečiai taip sakė: tokie kunigai gimsta tik kartą per kelis šimtus metų), Ragainės superintendentas K. Malkwitzas. Lietuvininkų manymu, kunigo svarbiausias darbas buvo parengti įspūdingą pamokslą ir jį tinkamai pasakyti per pamaldas. Vykusius pamokslus vėliau aptardavo parapijiečiai. Kunigai rengė jaunuolius įžegnojimui (konfirmacijai), lankydavo silpnus ligonius, registravo bažnytinėse knygose visus gimimus, mirtis, jungtuves, krikštynas, konfirmacijas. Už krikštijimą, jungtuves ir laidotuves nustatyti maži mokesčiai, paėmę pinigus kunigai išrašydavo kvitus. Tad parapijos gyvenime kunigai tvarkė daug dalykų. Mažosios Lietuvos kunigai iki pat XX a. pradžios buvo svarbiausi kultūros ugdytojai. Jie ne tik rašė ir leido religinę literatūrą, bet rūpinosi ir lietuvių kalbos išsaugojimu, jos grynumu, taisyklingumu, rengė bei publikavo lietuvių kalbos gramatikas, žodynus, giesmynus, rinko ir užrašinėjo tautosaką. Iki 1807 net 78% lietuvių knygų autorių buvo dvasininkai, o ir mokyklose iki pat XIX a. vidurio dažniausiai dirbo precentoriai – teologijos studentai, paskyrimų į parapijas negavę jauni dvasininkai.

L: Arnoldt D. Kungefasste Nachrichten von allen seit der Reformation an den lutherischen Kirchen in Ostpreussen gestandenen Predigern. Teil 1–3, Königsberg, 1777; Bertuleit J. Die Reformation unter den preussischen Litauern. Teil I // Jahrbuch der Synodalkommission und des Vereins für ostpreussische Kirchengeschichte. Königsberg, 1932, S. 5–79; Jurgaitis J. Apie kunigus Klaipėdos krašte // Lietuvos pajūris, 1983, nr. 21; Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje. Klaipėda, 1997, p. 73–91; LE; Kirche im Dorf. Berlin, 2002.

Albertas Juška