konfirmacija

konfirmãcija (lot. confirmatio – sutvirtinimas), krikšto sutvirtinimo apeiga. Mažojoje Lietuvoje laikyta, kad po konfirmacijos (įžegnotuvių, žegnonės) baigiasi vaikystė ir prasideda jaunystė. Evangelikų liuteronų konfirmacijos pradininku laikytinas vokiečių pietizmo tėvas P. J .Špeneris (1635–1705). Jis nuo 1670 telkė klausytojus į pamaldumo valandas (lot. collegia pietatis) ir jaunimui aiškino katekizmą. Parengti mokiniai viešai išpažindavo tikėjimą. Evangelikų Liuteronų Bažnyčia siekė, kad konfirmantai būtų socialiai subrendę, sąmoningai suvoktų tikėjimo tiesas. Todėl dažniausiai konfirmuoti bebaigiantys mokyklą vaikai. 1717 V 5 Friedricho Vilhelmo I išleistame generaliniame edikte vietovėse, kur yra mokyklų, tėvams nurodyta siųsti vaikus žiemą mokytis kasdien, o vasarą – mažiausiai 1 ar 2 kartus per savaitę, kad vaikai nepamirštų, ko žiemą išmoko. Konfirmuojami tik mokantieji skaityti, jie per pamaldas egzaminuojami. Rytprūsių vyriausybė, 1737 išleidusi mokyklų įstatymą Principia regulativa, įvedė privalomą mokymą 7–14 metų vaikams. Po šio įstatymo galutinai nustatytas konfirmuojamų jaunuolių amžius – 14 metų. Konfirmacijai pradėdavo rengtis dažniausiai prieš 1 ar net 2 metus. Kartą per savaitę ar du kartus per mėnesį paaugliai lankė pirmkarčių pamokas. Šventei tėvai siūdindavo naujus drabužius, iš anksto kviesdavo svečių, rūpinosi vaišėmis. Dažnas vaikinas per konfirmaciją pirmą kartą vilkėdavo ilgas kelnes, mergina avėdavo aukštakulniais bateliais. XX a. pr. vaikinai puošėsi kostiumais, merginos – tamsiomis ar šviesiomis suknelėmis. Kai kuriose Klaipėdos aps. parapijose įžegnotuvėms lietuvaitės rengėsi juodai, vokietaitės – baltai. Prieš konfirmaciją pirmkarčiai (dar vadinti kunigininkais) puošdavo bažnyčią: vaikinai atnešdavo beržų, ąžuolų ir eglių šakų, merginos – gėlių. Klaipėdos krašte įžegnotuvių dieną kai kur nuo ankstyvo ryto rinkosi svečiai. Pasimeldę jie išlydėdavo pirmkartį į bažnyčią. Iškilmingoje aplinkoje vykdavo viešas tikybos egzaminas bei tikėjimo išpažinimas. Sugrįžę į namus visi melsdavosi už konfirmantą, po to sėsdavo prie stalo. Dėl pietistų judėjimo pobūviai dažnai buvę santūrūs, netoleruotos pasaulietinio turinio dainos. Konfirmantas būdavo apdovanojamas. Tėvai ar krikšto mama dovanodavo religinių knygų, svečiai – merginoms papuošalų (kartais aukso ar sidabro), drabužių (suknelę, chalatą, palaidinukę, kartais skarelę), buities reikmenų (laikrodį, skėtį, rankinuką), pinigų; kartais įteikdavo gėlių (mirtų). Motina dukrai užrišdavo skarelę (pakaušyje sumegzdama) – tai simbolizavo, kad mergina suaugusi. Bažnytinė konfirmacija baigdavosi tą dieną ar kitą sekmadienį priėmus komuniją: eita prie Šventosios Vakarienės (Večerės). Po konfirmacijos jaunuoliai įgydavo ir pasaulietinių teisių: galėjo eiti kūmais, būti pamergėmis ir pabroliais, dalyvauti jaunimo vakarėliuose, tarnauti. Merginai pradėtas krauti kraitis. Konfirmacija – viena iš Mažosios Lietuvos gyventojų svarbiausių švenčių, prilygstanti krikštynoms ir vestuvėms. Turėjo įtakos katalikų sutvirtinimo sakramento teikimui. Konfirmacija buvo suprantama kaip jaunimo brandos apeigos. V. Gaigalaičio teigimu, jaunimas konfirmacijos pamokas XX a. pr. lankė dažniausiai vokiečių kalba, buvo vokiškai įžegnojami, ilgainiui suvokietėdavo, patraukdami tėvus ir namiškius. Seniau lietuvininkai didžiuodavosi lietuviškai įžegnoti.

L: Apie Klaipėdos krašto bažnytinę padėtį (prof. dr. kun. V. Gaigalaičio pranešimas) // Evangelikų lietuvių suvažiavimas 1936 m. Kaune. Klaipėda, 1936, p. 44–48; Šaknys Ž. Įžegnotuvės // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995, p. 649–660; Šaknys Ž. Brandos apeigos Lietuvoje: XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje // Lietuvos etnologija. T. 1. Vilnius, 1996.

Žilvytis Šaknys

Iliustracija: Analyzė Krukytė po įžegnojimo (konfirmacijos), 1928 / Iš Marijos Krukytės albumo

Iliustracija: Konfirmacijos pažymėjimas ant „Sandoros“ draugijos išleisto meninio blanko, išduotas Jurgiui Geniui (Georg Genies) iš Dieglių. Pasirašo Vanagų kunigas A. Ogilvie, 1924. Vėliau prie lapo užklijuotas jaunuolio portretas ir užrašyta: „Žuvęs kare Rusijoje“, 1944 / lš Domo Kauno rinkimo

Iliustracija: Konfirmacija. Eriko Vitkūno įžegnotuvės, 1935 / Iš Gedimino Šimkaus rinkinio

Iliustracija: Įžegnojimo liudijimas, išduotas Vilhelmui Jonaičiui (Wilhelm Jonat) iš Dituvos su Priekulės evangelikų liuteronų kunigo Viliaus Gaigalaičio autografu, 1912 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų