našlių namai

našli nama. Kadangi evangelikų kunigams po Reformacijos (Prūsijoje nuo XVI a. pradžios) buvo leista tuoktis, reikėjo pasirūpinti jų našlių išlaikymu po kunigų mirties. Kunigai gaudavo menką atlyginimą, todėl beveik nepalikdavo santaupų. Didelė problema buvo našlių apgyvendinimas, nes mirusio kunigo būstas atitekdavo naujajam kunigui. Sumanyta kiekvienai kunigo našlei ir jos vaikams įrengti nedidelį pastatą, kuriame ji galėdavo gyventi iki mirties arba antros santuokos. Be to, našlės gaudavo daržo ir dirbamosios žemės sklypus. Tokie namai turėjo būti skirti ir nusenusiems kunigams, nebegalintiems eiti savo pareigų. Rūpintasi ne tik kunigų našlėmis, bet ir jų giminėmis. Pvz., Margaretha Schilling XVI a. buvo kunigo motina. Jos sūnus su žmona žuvo gaisro metu ir paliko 4 našlaičius. Moteris turėjo nuo šiol pasirūpinti savo vaikaičiais. Kadangi visas sūnaus turtas žuvo gaisro metu, M. Schilling parašė pagalbos prašymą kunigaikščiui Albrechtui. Ji gavo 20 šepelių rugių bei reikmenų bitininkystei. Taigi našlėms arba kunigų našlaičiams pagelbėdavo ne tik vietos tarnybos, bet ir aukščiausia krašto valdžia. XVII–XVIII a. rūpyba našlėmis išplėsta. 1638 nuspręsta išpirkti žemės ūkio nenaudojamos žemės ūbą ir našlių namus pastatyti jame. Kol jie nebus pastatyti, našlės galėdavo likti kunigo namuose ir naudotis joms paskirtu žemės sklypeliu bei daržu. Našlei priklausė jos vyro mirties ir kitų metų 1/4 atlyginimo bei aprūpinimas malkomis. Tolminkiemyje pagal 1648–1649 inventoriaus apskaičiavimą kasmet imtas 10 talerių mokestis už bažnyčios namą ir jam priklausantį našlių ūbą, bendra suma – 120 talerių. Šis ūbas buvo našlės naudojamas be procentų arba išnuomojamas (jei parapijoje nebuvo našlių). Mokestis įplaukdavo į bažnyčios kasą. 1737 išleistu Reglamentu nutarta, kad bendruomenė-parapija privalo mokėti kunigo našlei metinį atlyginimą. Jo dydis skaičiuotas pagal bendruomenės gyventojų ūbų kiekį, derintas tarp bendruomenės ir vyriausiojo valstybės tarnautojo. Viena bendruomenė turėdavo išlaikyti po 1 našlę. Jei bendruomenėje atsirasdavo antroji našlė, ją šelpdavo nuo tada, kai pirmajai nebereikėdavo pagalbos. 1716 Brandenburge įsteigtos našlių kasos, skirtos jų ir kunigų našlaičių vaikų aprūpinimui. Jos sudarytos iš Bažnyčios pajamų pertekliaus, specialių rinkliavų Naujųjų metų dieną, kunigų indėlių, aukų ir kita. 1746 Friedrichas Didysis pasirūpino tokiomis kasomis ir Prūsijoje (norėta sumažinti bendruomenių išlaidas liuteronų kunigų našlių išlaikymui). Rytprūsių bažnyčios pasirodė esančios per skurdžios, kad galėtų į našlių kasas mokėti tam tikras sumas pinigų. Rytprūsių kunigų atlyginimai t. p. buvo per maži; todėl bendruomenės prašė, kad būtų palikta senoji 1737 tvarka. 1752 nutarimu našlių aprūpinimo tvarka liko tokia pati, tik neliepta bendruomenėms tiekti medienos našlių namų statybai. Pvz., kun. Johanno Christiano Busolto našlė už metus gavo: 50 reichstalerių, 14 grašių ir 4½ pfenigų iš kilmingųjų ir kaimiečių mokesčių, 13 pūrų ir 6 gorčius rugių, 13 pūrų ir 4 gorčius miežių. 1752–1753 Karaliaučiaus apskrityje gyvenusiomis kunigų našlėmis, kurių nešelpdavo bendruomenės, rūpinosi Karo ir domenų rūmai. Jų paskirtos teisininkų kolegijos privalėjo išieškoti paramą našlėms, bet planų įsteigti našlių kasų sistemą Prūsijoje neatsisakyta. Vietinės žinybos turėjo apsvarstyti tokių kasų veikimo planus ir teikti pasiūlymus vyriausybei į Karaliaučių. Tolminkiemio kunigas Leopoldas Knobbe iš jungtinio bendruomenių organo išreikalavo, kad kunigų našlių turtui būtų parengtas statutas Karaliaučiuje. Pagal jį, išėjusių į pensiją Tolminkiemio kunigų našlės turėtų tokias pat teises į našlių pajamas kaip ir mirusio kunigo našlė. 1885 XII 31 į pensiją išėjusio kunigo L. Knobbės našlė nuo 1886 I 16 kasmet gaudavo iš našlių kasos 1800 markių. Našlių namų statyba Tolminkiemyje daug rūpinosi Kristijonas Donelaitis, norėdamas aprūpinti savo žmonos ateitį. Tolminkiemyje našlių namai buvę dar XVII a., bet 1773–1779 savo įpėdiniui rašytose Žiniose K. Donelaitis teigė neradęs duomenų apie našlių namus, anksčiau statytus Tolminkiemyje. Jis 1764 pastatė našlių namus savo lėšomis. Jame 15 metų gyveno Donelaičio žmona Ana Regina, vėliau − kunigo Benedikto Christiano Lovino našlė (mirusi 1838 Piktupėnuose). Kunigo L. Knobbės kunigavimo metu 1849–1885 našlių namas išnuomotas bažnyčios bendruomenei, nes nebuvo našlių. Bendruomenė leido kunigui jame apgyvendinti sodininką. Donelaičio statytas našlių namas buvo medinis, tik vėliau sumūrytas, iki XIX a. pabaigos dengtas šiaudais. Našlių name buvo 3 maži kambariai, XIX a. jau paversti butais, vieną jų nuomojo varpininkas. K. Donelaičio pastatyti našlių namai sugriauti SSRS valdymo metais.

L: Kirche im Dorf. Ihre Bedeutung für die kulturelle Entwicklung der ländlichen Gesellschaft im „Preußenland“ 13.–18. Jahrhundert. Berlin, 2002; Kitkauskas N., Kitkauskienė L. Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje. V., 2002.

Iliustracija: Tolminkiemio kunigų našlių namas (priekyje) ir bažnyčia (dešinėje), XIX a. piešinys / Iš F. Tetznerio knygos „Slawen in Deutschland“, 1902

Iliustracija: Atkasti ir užkonservuoti Tolminkiemio kunigų našlių namo pamatai, 1997 / Iš N. Kitkausko ir L. Kitkauskienės knygos „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“, 2002