nuostoliai

núostoliai. Kraštą nuo seno alino nelaimės, nederliai, okupacijos. Įvairiuose dokumentuose fiksuoti patirti nuostoliai karų metais. Pvz., 1806–1807 įsiveržus Napoleono I kariuomenei Lietuvos provincijos patirti nuostoliai siekė 12 809 486 talerius, Rytprūsių provincijos – 65 659 390. Karaliaučius tada turėjo sumokėti 1 748 000 talerių kontribuciją; kraštas bei gyventojų įvairūs sluoksniai buvo apdėti įvairiais papildomais mokesčiais ir prievolėmis (dar napoleonmetis). Vien Tilžės miesto patirti nuostoliai tuomet siekė 766 418 talerių; buvo parengta išsami jų apyskaita. 1812 kraštas turėjo išmaitinti ir aprūpinti Napoleono I Didžiąją armiją, kuri ruošėsi žygiui į Rusiją. Mažosios Lietuvos patirti nuostoliai tuomet buvo 7 681 649 taleriai, netekta 25 000 galvijų, 39 511 arklių bei 20 562 žmonės. Mažiau nuostolių patyrė Rytprūsių provincija. 1812 pabaigoje organizuojant pasipriešinimą prancūzų okupacijai Lietuvos provincija (su 341 000 gyventojų) surinko 8462 karius, jų apginklavimui skyrė dideles lėšas. Iš viso 1806–1813 Lietuvos provincija patyrė daugiau kaip 60 mln. talerių, o kartu su Rytprūsių provincija, įvairiomis netektimis, ūkio nuostoliais bei kitkuo – apie 300 mln. talerių (tuomet 1 talerį kainavo rugių ar žirnių šėpelis, 11 svarų mėsos). Didžiulius nuostolius kraštas patyrė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje – mūšių bei Rusijos okupacijos mėnesiais. Rusai įvairiose vietose nužudė 1500 vietos gyventojų, dar 13 600 ištrėmė į Rusijos gilumą (iš šių 4000 nebegrįžo). Krašte žuvo 21 500 Vokietijos ir 30 500 Rusijos karių. Buvo sugriauti geležinkeliai, tiltai, kitokie objektai. Gumbinės apygardoje buvo sugriauti 7 miestai, 205 kaimai, 83 dvarų sodybos ir 18 378 pastatai; Karaliaučiaus apygardoje – 7, 75, 56 ir 2407 pastatai. Sunaikinta 100 000 gyvenamųjų būstų. Netekta 135 000 arklių, 250 000 galvijų, daug kitų naminių gyvulių ir paukščių. Iš pradžių nuostoliai vertinti maždaug 5 milijardais markių. Iš Rytprūsių į Vakarus buvo pabėgę daugiau kaip 350 000 žmonių, patyrusių nuostolius, praradusių savo turtą ar jo dalį. Išstūmus Rusijos kariuomenę kai kurie lietuvininkai nebegrįžo į gimtinę, liko gyventi Vakaruose; taip Mažoji Lietuva prarado dalį savo gyventojų. Pasibaigus karo veiksmams teko atstatinėti sugriautus miestus (buvo itin nukentėję Girdava, Širvinta, Alna, Dumnava, Eitkūnai, Stalupėnai, Tepliava), tiltus, ūkio objektus (dar pasauliniai karai). Krašto gyventojams daug nuostolių padarė pokarinė ekonominė suirutė, tradicinių verslų (medienos plukdymas iš Didžiosios Lietuvos ir kita) sunykimas, įprastinės ūkinės sistemos krizė. 1939 prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas iš pradžių krašto beveik nepalietė. 1941 birželį nacistinei Vokietijai užpuolus SSRS sovietų aviacija bombardavo kai kuriuos krašto miestus. Krašto vyrai buvo mobilizuoti į vermachtą, įvairias tarnybas; ūkis buvo pajungtas karo tikslams. Didžiausi nuostoliai patirti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sąjungininkų aviacijai bombarduojant miestus ir kitus taikinius, įsiveržus sovietinei kariuomenei. Pvz., Tilžė bombarduota keliolika kartų, itin intensyviai 1944 VII 26–27 (tuomet išdegė senamiestis). Ten buvo visiškai sugriauta 44% pastatų, stipriai pažeista 11%, vidutiniškai pažeista 22%, lengvai – 12,5%. Miestas toliau naikintas mūšiuose iki 1945 pradžios. 1944 VIII 26 ir 30 subombarduotas Karaliaučiaus centras, žuvo daugybė vertybių; miestas toliau naikintas apšaudant, vykstant mūšiams ir mūšiuose iki 1945 balandžio. Artėjant sovietnei kariuomenei daugelis krašto gyventojų buvo evakuoti ar patys traukėsi į Vakarus; dauguma jų nebegrįžo į gimtinę – žuvo besitraukdami ar liko gyventi Vakaruose (dar išeiviai, pabėgėliai); tai buvo svarbiausi nuostoliai – Mažoji Lietuva prarado senuosius vietos gyventojus, iki tol atkurdavusius kraštą po įvairių nelaimių, palaikydavusius savitą tradiciją bei gyvensenos tęstinumą. Priartėjus fronto linijai atskiros vietovės nukentėjo skirtingai: pvz., prie Tilžės, Pilkalnio, Klaipėdos ir kitur užtruko mūšiai, užsitęsę apšaudymai bei bombardavimai toliau niokojo tuos plotus. Kai kur (Klaipėdos krašto didžiojoje dalyje, Nemuno deltoje ir kitur) mūšių beveik nebuvo, sovietinė kariuomenė užėmė karo beveik nepaliestas gyvenvietes bei ūkinius statinius, gyventojų paliktas sodybas su visa manta. Sovietų pajėgoms užimant kraštą prasidėjo vertybių grobimas, vandališkas niokojimas ir naikinimas. Daužytas, degintas ir sprogdintas išlikęs turtas (netgi žemės ūkio technika, įvairūs įrenginiai). Pradėtas trofėjų išvežimas į SSRS, tuo užsiimta tiek oficialiai, tiek ir privačiai (savo galiomis naudojosi įvairaus rango kariškiai, sovietiniai veikėjai). Geležinkeliu, baržomis Nemunu, įvairiu kitu transportu iš okupuoto krašto buvo išvežami įvairiausi dalykai (nuo pramonės mechanizmų iki buitinės santechnikos įrangos). Pvz., ardyti mūriniai pastatai, jų plytas išvežant Rusijos miestų atstatymui. Mediniai pastatai ardyti malkoms – sovietinių kariškių bei veikėjų būstinėms apšildyti. Pradėtos metalo laužo paruošos – išvežant dar tinkamus naudoti metalinius dirbinius, metalinius antkapinius kryžius ir kitą senųjų kapinių įrangą. Krašte likę senieji gyventojai žudyti, marinti badu, moterys prievartautos (dar genocidas, pokaris, prievartavimai). Krašte įsitvirtinant sovietiniam režimui Mažoji Lietuva pradėta sovietizuoti, pertvarkant gyvenimo pagrindus, likviduojant istorijos žymes. Tam griautos bažnyčios, ištisi senamiesčiai (kaip Karaliaučiuje, Įsrutyje) ar jų dalys (kaip Klaipėdoje), naikinti kultūros bei istorijos paminklai (taip Karaliaučiaus krašte nebeliko su J. Bretkūnu, M. L. Rėza ir kitais žymiausiais Mažosios Lietuvos veikėjais susijusių pastatų, antkapinių paminklų ir kitko). Krašto liekanas nuosekliai naikino atvykę kolonistai, buvę tankiai apgyvendinti plotai daug kur virto dykra. Valstybinių institucijų bei atvykėlių pastangomis niokojant kraštą, išstūmus senųjų gyventojų likučius Mažoji Lietuva kaip savitas etnokultūrinis regionas buvo sunaikinta (dar etnocidas, kolonizacija sovietmečiu). Nuo 1944 patirtų nuostolių mastą rodo dar likusių kultūros objektų inventorizacija atskirose krašto vietovėse. Pvz., Natkiškių apylinkėse 1944–1994 buvo sunaikinta 95% senų pastatų; Klaipėdos krašte – 80–90% senųjų kapinių įrangos (antkapinių paminklų ir kita), o Karaliaučiaus krašte – dar daugiau (dar architektūros paveldas). Įvairiose vietovėse patirti nuostoliai fiksuoti dokumentuose, daugybės liudininkų atsiminimuose, pavieniuose tyrimuose, aprašyti daugelyje leidinių, bet bendra nuostolių suma (sunaikinus ištiso krašto klestintį tradicinį ūkį, daugumą pastatų bei sodybų ir kita) kol kas tiksliau neįvertinta. Konkrečiais rodikliais negali būti įvertinti dvasiniai, kultūriniai (Mažojoje Lietuvoje – baltiškieji etnokultūriniai), visuomeniniai, žmogiškieji nuostoliai, nesuskaičiuojami senųjų gyventojų teisių pažeidimai.

L: Bezzenberger A. Die Kriegslasten Ostpreußens vor hundert Jahren // Das Grenzland Ostpreußen. Seine Schicksale in Kriegen vergangener Zeiten. Königsberg; Krollmann Chr. Der Wiederaufbau Ostpreußens durch anerkannte Meister der Baukunst. Berlin–Grunewald, 1915; Braun F. Ostpreußen – Chronik 1914/15. München, Leipzig, 1918; Moszeik C. Ostpreußens Not. Leipzig, 1918; Linck H. Königsberg 1945–1948. Leer, 1953; Kopelew L. Aufbewahren für alle Zeit! Hamburg, 1976; Matern N. Ostpreußen als die Bomben fielen. Düsseldorf, 1986; Viskas brutaliai nubraukta, nutrinta // Lietuvos pajūris, 1988, Nr. 81; Purvinas M., Purvinienė M. Neringa: unikalaus kampelio krizė // Statyba ir architektūra, 1992, Nr. 6–7; Purvinas M. Svetimi namai // Liaudies kultūra, 1992, Nr. 4; Purvinas M. Senieji krašto pastatai // Mokslas ir Lietuva. III t. IV kn. Nr. 4; Purvinas M. Mažosios Lietuvos etnocidas kaip kultūrinis ir kultūrologinis fenomenas // Voruta, 1996 II 1, Nr. 5; Starkauskas J. Rusų kariuomenė niokojo Klaipėdos kraštą Antrojo pasaulinio karo metu // Lietuvos aidas, 1996 VI 20, Nr. 120; Purvinas M., Purvinienė M. Savųjų smūgiai Mažajai Lietuvai // Tėviškės žiburiai (Kanada), 1996 X 29, Nr. 44; Purvinas M. Nesantaikos šaknys ir vaisiai // Literatūra ir menas // 1996 XI 16; Purvinas M. Naikinami Mažosios Lietuvos pėdsakai // Tėviškės žiburiai (Kanada), 1997 VI 17, Nr. 25; Purvinas M., Purvinienė M. Mažosios Lietuvos bažnyčių pastatų naikinimas sovietmečiu // LKMA suvažiavimo darbai. T. 17. V., 1999; Purvinas M. Klaipėdos krašto kapinių naikinimas // Tėviškės žiburiai (Kanada), 2000 III 21, Nr. 12; Purvinas M. Klaipėdos krašto kapinių naikinimas po 1944 m. – desakralizacijos politiniai, ideologiniai, socialiniai, psichologiniai ir kiti aspektai // LKMA suvažiavimo darbai. T. 18. V., 2003; Purvinienė M., Purvinas M. Klaipėdos krašto bažnyčių tinklo susiklostymas ir jo likimas po 1944 metų // LKMA suvažiavimo darbai. T. 18. V., 2003.

Martynas Purvinas