kontribucija

kontribùcija (lot. contributio – pridedu, priskiriu), pinigų suma, kurią nugalėtoji valstybė pagal taikos sutartį priverčiama sumokėti nugalėjusiai valstybei. Per 1806–1807 Prancūzijos karą su Rusija ir Prūsija Mažoji Lietuva okupuota Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenės (napoleonmetis). 1807 Tilžės taikos sutartimi Prūsijos karalystė turėjo sumokėti Prancūzijai 140 mln. frankų kontribuciją. Prūsijos valdžia iš gyventojų (ir iš mažlietuvių) rinko paskolas, kurias įstengė grąžinti tik XIX a. pabaigoje; juos slėgė rekvizicijos. Prūsija privalėjo išlaikyti okupantų prancūzų kariuomenę (iki 1813 pradžios), anot nugalėtojo Napoleono I, armiją turi maitinti nugalėtieji. Vien 1807 okupacijos nuostoliai siekė 40 mln. talerių. Juos turėjo atlyginti ir mažlietuviai ūkininkai. Po Prūsijos laimėto 1870–1871 karo su Prancūzija 1871 Frankfurto (prie Maino) taikos sutartimi jau prancūzai iki 1874 turėjo sumokėti nugalėtojui didžiulę tiems laikams 5 mlrd. frankų auksu kontribuciją; savo lėšomis iki kontribucijos sumokėjimo termino pabaigos išlaikyti Prūsijos okupacinę kariuomenę. 1807 nustatyta kontribucija alino Prūsijos ūkį, o 1871 kontribucija skatino jos rinkos ekonominius santykius, plėtojo ūkį, gerino krašto žmonių gyvenimą. Užmaskuota kontribucijos forma – reparacijos. Jomis pagal 1919 Versalio taikos sutartį Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija ir jos sąjungininkės turėjo buvusių okupuotų Antantės (Santarvės) šalių civiliams gyventojams atlyginti materialinius karo nuostolius. Tas reparacijas Vokietija nustojo mokėti 1932. Jas turėjo padengti ir Pietnemunės lietuvininkai, likę Vokietijos valdžioje.

Algirdas Matulevičius