reparacijos

reparãcijos (lot. reparatio – atstatymas, atitaisymas), tarptautinės teisės subjekto materialinės atsakomybės forma – žalos, padarytos pažeidžiant kito tarptautinės teisės subjekto teises, atlyginimas, įskaitant valstybės agresorės žalos atlyginimą agresiją patyrusiai valstybei. Reparacija gali būti imama pinigine forma arba konfiskuojant nuosavybę. Prancūzija turėjo sumokėti reparaciją Vokietijai po 1870–1871 Prancūzijos–Vokietijos karo. Vokietija turėjo sumokėti reparaciją Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkėms, ypač Prancūzijai. Jų dydis buvo nustatytas Versalio taikos sutartimi ir vėlesnėmis sutartimis, dėl ūkio krizės Vokietijoje buvo kelis sykius mažinamas; 1932 Vokietija visiškai atsisakė savo finansinių įsipareigojimų, taip ir nesumokėjusi anksčiau numatytos sumos. Pagal 1924 Klaipėdos krašto konvencijos 6 straipsnį Lietuva sutiko mokėti sąjunginėms valstybėms dalį Vokietijos reparacijų, kurios turėjo būti paskaičiuotos atsižvelgiant į Klaipėdos krašto teritorijos proporciją buvusioje Vokietijos teritorijoje. Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkių derybų metu buvo numatomos tokios reparacijų ėmimo iš nugalėtos Vokietijos formos: žaliavų, mašinų, įmonių įrengimų, patentų, akcijų konfiskavimas, vokiečių darbo jėgos naudojimas. SSRS pradėjo vykdyti savo reparacijų politiką jau 1944 pabaigoje, Raudonajai armijai vos peržengus Vokietijos teritoriją. Jos principai buvo suformuluoti 1943 spalį SSRS ekonomisto Jevgenijaus Vargos pranešime, pagrindusiame Vokietijos užsienio aktyvų konfiskavimo bei pramonės įmonių demontavimo būtinybę. 1943 lapkritį SSRS patvirtino Vokietijos ir jos sąjungininkių padarytų nuostolių atlyginimo planą, parengtą SSRS ambasadoriaus Londone Ivano Majskio. 1944 pabaigoje Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte, 1945 pradžioje – Lenkijoje ir Rytų Vokietijoje darbo ėmėsi Raudonosios armijos trofėjų paieškos struktūros (SSRS trofėjinė kariuomenė): ištuštėjusioje nuo gyventojų teritorijoje SSRS naudai buvo konfiksuojamas visas be priežiūros paliktas kilnojamasis turtas. Be to, SSRS kaip reparacijų formą naudojo vokiečių darbo jėgą, nors sąjungininkai to nesankcionavo (1945–1948 Vokiečių karo belaisvių stovykla Nr. 57 veikė ir Klaipėdoje; belaisvių darbo jėga čia naudota miesto ir uosto infrastruktūros atkūrimui, namų statybai). 1945 vasarį Jaltos konferencijoje buvo nustatytos reparacijų iš nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkių formos; preliminariai aptarta, kad bendra Vokietijos nuostolių atlyginimo sąjungininkams suma neturi viršyti 20 mlrd. JAV dolerių vertės, iš kurių pusė turi atitekti SSRS. 1945 Potsdamo konferencijos komunikate sutarta, kad SSRS reparacinės pretenzijos turėjo būti patenkintos turto, likusio Vokietijos rytinėje okupacinėje zonoje, konfiksavimu, 10–15% dydžio reparacijų turto vertės dalimi iš Vokietijos vakarinių okupacinių zonų, bei Vokietijos aktyvų, likusių Rytų Europos dalyje, sąskaita; Lenkijos reparacines pretenzijas SSRS turėjo patenkinti iš savo dalies; JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų teisę į reparacijas turėjusių valstybių pretenzijas turėjo patenkinti Vokietijos vakarinės okupacinės zonos. Oficialiai nustatytos reparacijų formos: žaliavų, įmonių įrengimų, aktyvų konfiskavimas. Visos 3 sąjungininkių valstybės paėmė iš Vakarų Vokietijos mažiau reparacijų nei viena SSRS iš Rytų Vokietijos, kuri geležinkeliu ir laivynu gabeno turtą per Lenkiją ir Kaliningrado sritį iki 1953. Vakarų sąjungininkų reparacijų ėmimas iš Vokietijos Federacinės Respublikos buvo atidėtas iki galutinės taikos sutarties sudarymo 1953 Londono susitarimu. Reparacijų ėmimas iš Vokietijos Demokratinės Respublikos buvo nutrauktas SSRS ir Lenkijos Liaudies Respublikos sutarimu nuo 1954 I 1.

Vasilijus Safronovas