SSRS trofėjinė kariuomenė
SSRS trofjinė kariúomenė, neoficialus Raudonosios armijos trofėjų paieškos struktūros pavadinimas. Pradėta kurti 1942 III 22 Valstybės gynybos komiteto nutarimu, kuriuo prie Vyriausiosios užnugario valdybos buvo sukurta Trofėjinės ginkluotės, turto ir metalo laužo rinkimo ir panaudos valdyba. Didėjant trofėjinės ginkluotės ir turto kiekiui, 1943 balandį ji formaliai tapo pavaldi Trofėjų komitetui prie Valstybės gynybos komiteto. 1943 IV 19 Valstybės gynybos komiteto nutarimu generolo majoro Fiodoro Vachitovo vadovaujamai valdybai perduotos 6 atskirosios fronto brigados ir 39 atskirieji armijų batalionai, sukurta trofėjų paieškos skyrių sistema frontų, armijų bei divizijų struktūroje. Ši neformali kariuomenė, veikusi Raudonosios armijos užnugaryje, nuo 1944 vis labiau rūpinosi ne tiek trofėjinės ginkluotės, kiek trofėjinio turto, aptikto įžengus į užimtą teritoriją, rinkimu bei išgabenimu į SSRS gilumą. 1943 pabaigoje SSRS patvirtinus Vokietijos ir jos sąjungininkių padarytų nuostolių atlyginimo planą, trofėjų rinkimas tapo reparacijų forma. 1944 pabaigoje vos įžengusi į buvusią Vokietijos teritoriją (Klaipėdos kraštą) SSRS trofėėjinė kariuomenė traktavo paliktą turtą kaip priešo nuosavybę, kuri turi būti konfiskuota. Likusiuose be šeimininkų ūkiuose ji rinko žemės ūkio mašinas, traktorius ir kitą inventorių, miesteliuose – pramonės įrengimus, demontuodavo geležinkelio linijas. Priekulės apylinkėse trofėjinės komandos rinko turtą ne tik iš laukų ir be šeimininkų likusių ūkių, bet ir apiplėšinėdami krašte dar likusius ūkininkus. Visą šį turtą vežė į geležinkelio stotis ir rengėsi gabenti į SSRS rytines sritis. Dėl to 1944 XII 19 LSSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas skundėsi Valstybės gynybos komiteto pirmininkui J. Stalinui. Jaltos konferencijos (1945 II) dalyviams iš principo pritarus SSRS reparacinėms pretenzijoms, Valstybės gynybos komiteto nutarimu Trofėjinės ginkluotės, turto ir metalo laužo rinkimo ir panaudos valdyba buvo reorganizuota į Raudonosios armijos Vyriausiąją trofėjų valdybą, pavaldžią Raudonosios armijos užnugario viršininkui. 1945 II 25 Valstybės gynybos komiteto nutarimu pramonės įrengimų, transporto priemonių, žaliavų ir paruoštos produkcijos išvežimui iš Vokietijos ir Lenkijos teritorijų organizuoti numatyta prie Valstybės gynybos komiteto įkurti Ypatingąjį komitetą (pirmininkas G. Malenkovas). Nuo 1945 kovo per kelis mėnesius Valstybės gynybos komitetas priėmė šimtus nutarimų dėl turto išvežimo iš Vokietijos ir Lenkijos teritorijų (įskaitant Rytų Prūsiją) į SSRS. Iki galutinės taikos konferencijos, kuri, kaip buvo numatoma, turėjo įvykti Potsdame (Potsdamo konferencija), SSRS vadovybė siekė konfiskuoti kuo daugiau turto. Iš viso per 1945 Vyriausiosios trofėjų valdybos pajėgos išsiuntė į SSRS daugiau kaip 400 tūkst. vagonų turto: statybinių medžiagų, įmonių, išardytų elektrinių, elektros variklių, staklių, žemės ūkio įrengimų, transporto mašinų, baldų, kilimų, radijo imtuvų, siuvimo mašinų, rašomųjų mašinėlių, pianinų, laikrodžių, avalynės, drabužių, meno kūrinių. Kadangi skyrėsi Vokietijos ir SSRS geležinkelio bėgių plotis, Karaliaučius, kurį iš skirtingų pusių pasiekė abiejų pločių geležinkelis, po karo buvo viena iš kelių trofėjinio turto perkrovimo vietų. Nuo 1945 kelerius pirmuosius pokario metus trofėjų paieškos struktūrų jūra atgabenamas turtas buvo perkraunamas ir Karaliaučiaus bei Klaipėdos uostuose. Dėl tinkamų sandėliavimo patalpų stokos daug turto buvo sugadinta.
L: Кнышевский П. Добыча: тайны германских репараций. Москва, 1994; Kibelka R. Ostpreußens Schicksalsjahre 1944–1948. Berlin, 2000.
Vasilijus Safronovas