kolonizacija sovietmečiu

kolonizacija sovietmečiu, Karaliaučiaus krašte – Mažosios Lietuvos pagrindinėje dalyje taip įgyvendinta SSRS valstybinė kolonijinė politika. Okupantų bolševikų valdžia, siekdama prisijungti kraštą, jau 1945 ėmė keisti jo gyventojų etninę sudėtį; iki tol jame daugiausia gyveno vokiečių, suvokietėjusių prūsų ir lietuvininkų, pastarųjų Nemuno kairiajame krante išliko dar ir nesuvokietėjusių. Artėjant frontui nuo bolševikų ir Raudonosios armijos bei NKVD teroro pasitraukė, buvo evakuota (evakuacija) į Vakarus iki 1/2 vietos gyventojų, likusieji ištremti į Sibirą, sugrūsti į koncentracijos stovyklas, išžudyti per sovietų genocidą, o vokiečiai, lietuvininkai, t. p. save laikantys prūsai 1947–1948 deportuoti (deportacijos, etninis valymas) į Rytų Vokietiją, priklausomą nuo SSRS, okupuotą jos kariuomenės ir valdomą vokiečių komunistų. Jau 1946 vasarą į sudarytą Kaliningrado sritį iš Rusijos Briansko srities į Gumbinę atvyko pirmasis ešelonas su 570 kolonistų. Kasmet organizuotas dešimčių tūkstančių SSRS gyventojų (daugiausia iš Centrinės Rusijos, Baltarusijos) vežimas į Mažąją Lietuvą. Reikalauta, kad demobilizuoti sovietų kariai liktų gyventi srityje. 1946–1951 įkurdinta iki 600 000 rusų bei rusakalbių. Statistiniais duomenimis, 1959 srityje gyveno 611 000 kolonistų, iš jų apie 95% rusų. Daugiausia atėjūnų (apie 65%) telkėsi miestuose (Kaliningrade apie 204 000 žmonių). Srityje apsigyveno kelios dešimtys tūkstančių lietuvių iš SSRS okupuotos ir aneksuotos Didžiosios Lietuvos: dalis jų buvo specialistai, dalis – geresnio gyvenimo ieškotojai, avantiūristai, apsigyvenę tuščiose sodybose; kiti – Sibiro tremtiniai, politiniai kaliniai, kuriems po tremties buvo uždrausta grįžti į Didžiąją Lietuvą, ten praradę savo ūkius; išvengę žūties partizanai, t. p. stribai, vengiantys bausmės už nusikaltimus lietuvių tautai. 1960–1979 krašto kolonizacija sulėtėjo. 1979 srityje gyveno apie 808 000 žmonių: per 632 000 rusų, 72 400 baltarusių, 54 600 ukrainiečių, apie 20 000 lietuvių (faktiškai jų gerokai daugiau, nes mokančius rusiškai bei kitus užrašydavo rusais). 1989 iš maždaug 850 000 srities gyventojų apie 400 000 gyveno srities centre Kaliningrade. 2002 srityje gyveno apie 1 mln. žmonių, absoliuti jų dauguma – kolonistai rusai. XX a. pabaigoje maždaug pusė gyventojų buvo gimę srityje. Visi buvę baltiški (prūsiški ir lietuviški) vandenvardžiai ir vietovardžiai per etnocidą sovietų valdininkų pakeisti į rusiškus – nesusietus su kraštu (jie pavadinti rusų vadų, Rusijos vietovių ir kitais vardais). Stipriai kolonizuota ir sukarinta Kaliningrado sritis buvo SSRS (dabar Rusijos) kolonija – eksklavas. Besivienijančioje demokratinėje Europoje ši kolonizacija – absurdas, Antrojo pasaulinio karo liekana.

Nastazija Kairiūkštytė