pasauliniai karai

pasáuliniai karai, XX a. tarptautiniai didieji politiniai-kariniai konfliktai: Pirmasis (1914–1918) ir Antrasis (1939–1945) pasauliniai karai tarp imperinių valstybių koalicijų dėl teritorijų ir įtakos sferų perdalijimo, griovę Vokietijos imperiją ir leidę tikėtis Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva.

Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) iki 1939 vadintas Didžiuoju karu. Jo priežastys siejamos su dviejų karinių-politinių blokų susidarymu (1882 Trilypė sąjunga: Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija; 1891–1907 Antantė: Prancūzija, Rusija, Didžioji Britanija). Vokietijos imperija, remdama Austriją-Vengriją (kurią ketino pulti Rusija), nuo 1914 VII 3–4 planavo per 6–8 savaites įveikti Vakarų fronte Prancūziją, vėliau perkelti kariuomenę į Rytų frontą prieš Rusiją. Padėdama Prancūzijai, Rusija iš Suvalkijos–Užnemunės puolė Rytprūsius, kur buvo palikta tik viena Vokietijos VIII armija (vadas generolas M. von Prittwitzas). Joje tarnavo daug lietuvininkų; ją sudarė 224 batalionai, 128 eskadronai ir 1130 patrankų. Pasibaigus mobilizacijai šios armijos 1 korpusas susitelkė Geldapėje, Stalupėnuose ir Gumbinėje; 2 landvero brigada – Tilžėje, 1 raitininkų divizija – Pilkalnyje. Nemaža vietinių gyventojų pradėjo trauktis į Vakarus. 1914 VIII 17 į Mažąją Lietuvą iš rytų Širvintos–Geldapės ruožu (pagrindinis smūgis – į Eitkūnus, tikslas – Karaliaučius) įsiveržė Rusijos generolo Pavelo fon Rennenkampfo šiaurvakarinio fronto I (Nemuno) armijos 3-oji pėstininkų ir 4-oji raitelių divizijos. Šį puolimą įsiverždama į Rytprūsių pietinę dalį parėmė II (Narevo) armija (vadas generolas A. Samsonovas). Abi armijas sudarė 410 batalionų, 232 eskadronai ir 1392 patrankos. Gumbinės mūšyje rusų kariuomenė, 1914 VIII 19–20 susikovusi su vokiečiais, patyrė didelių nuostolių (žuvo 3133 rusai ir 2326 vokiečiai), bet pietiniame flange vokiečiai neatlaikė generolo N. Jepačino III armijos korpuso 25-osios ir 27-osios divizijų spaudimo ir buvo priversti trauktis. 1914 VIII 21 jie apleido Gumbinę, rugpjūčio 26 Rusijos daliniai įsiveržė į Tilžę, nusiaubdami plotus abipus Nemuno. Užimtos Klaipėdos apylinkės. Iki rugpjūčio pabaigos Vokietijos kariuomenė atsitraukė iki Deimenos–Alnos–Ašvinės upių ribos, palikdama Mažosios Lietuvos pagrindinę dalį, o Rusijos generolo P. Rennenkampfo štabas įsikūrė Įsrutyje. Per keletą dienų Rusijos armija užėmė krašto didžiąją dalį (išskyrus Šilutės–Priekulės ruožą bei Nemuno deltos dalį). Okupantai plėšikavo ir grobė, itin žiaurūs buvo Rusijos kazokai; net kai kurie Rusijos karininkai stebėjosi saviškių uolumu grobiant ir niokojant krašte aptiktą turtą: daužyti langai ir veidrodžiai, sodybos padeginėtos, postovių vietose palikinėta didžiausia netvarka. Užėmęs Mažąją Lietuvą generolas P. Rennenkampfas paskelbė, kad bet kuris gyventojas, pasipriešinęs Rusijos imperijos armijai nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties, bus negailestingai nubaustas; namas, iš kurio bus šauta į rusus, bus sudegintas, pasikartojus šūviams – bus sudeginta visa gatvė, grasinta sudeginti net pasipriešinusias gyvenvietes. Vietos gyventojai suiminėti ir tremti į Rusijos gilumą. 1914 VIII 21 Vokietijos Rytų fronto vadu paskirtas generolas P. von Hindenburgas, o iš Vakarų fronto permesti 2 armijos korpusai ir 1 kavalerijos divizija. 1914 VIII 27–30 Vokietijos daliniai prie Tannenbergo apsupo ir sumušė A. Samsonovo armiją. Vokiečių pusėje kariavo 153 000, rusų – 191 000 kareivių. Po mūšio vokiečiai į nelaisvę paėmė apie 100 000 žmonių; generolas A. Samsonovas nusižudė, likusios rusų divizijos skubiai atsitraukė už Balstogės. 1914 rugsėjį vokiečiai sutelkė savo pajėgas prieš rusų Nemuno armiją prie Mozūrų ežerų; tai tapo karo veiksmų Rytprūsiuose persilaužimas. Rugsėjo 12 išvaduota Tilžė. Nuo rugsėjo 19 rusų Nemuno armija buvo priversta trauktis iš Rytprūsių, bet dalis Mažosios Lietuvos kurį laiką liko rusų okupuota. Vyko susidūrimai prie Virbalio (žuvo 126 vokiečių kareiviai), Širvintos (žuvo 283 vokiečiai, 289 rusai), Vištyčio ežero ir Romintos girioje (žuvo 196 vokiečiai, 289 rusai). 1914 XI 7 vyko mūšis šiauriau tos girios (žuvo 765 vokiečiai, 951 rusas), lapkričio 13–15 kovota į vakarus nuo jos (žuvo 345 vokiečiai, 493 rusai), 1914 IX–XI vokiečių rezervo pajėgos kovojo Tilžės apylinkėse – įsiveržus rusams, vėliau jiems traukiantis. Siekiant sustiprinti vokiečių pajėgas Rytprūsiuose pradėta formuoti X armija. 1914 pabaigoje frontas stabilizavosi ties Lazdynais–Gumbine–Geldape. 1914–1915 žiemą vokiečiai iš Vakarų į Rytų frontą perkėlė nemažai kariuomenės dalinių, Karaliaučiaus, Gumbinės, Tilžės apylinkėse sutelkta vokiečių X armija. Žiemos kautynėse kovota ties Ungura, Darkiemiu, Gumbine. Vasario mėnesį kovos tęsėsi ties Gudeliais, Valtarkiemiu. Klaipėdos apylinkėse, iš Kybartų vykdyti nedideli rusų išpuoliai, kuriais norėta nutraukti Klaipėdos–Karaliaučiaus geležinkelio liniją. Susirėmimuose kovojo Rytprūsių rezervistai – landveras, tarp jų ir vietos lietuvininkai. 1915 III 18 rusai užėmė Klaipėdą; joje plėšikavo, sprogdino komunalinius pastatus, kaip įkaitus nužudė 20 žymesnių miesto gyventojų. Kovo mėnesį atmuštas Rusijos kariuomenės bandymas iš Tauragės įsiveržti į Tilžę. Po žiemos kautynių prie Mozūrų ežerų (ten vokiečiai į nelaisvę paėmė 30 000 rusų karių) ir susidūrimų ties Klaipėda iki 1915 gegužės vokiečiai išstūmė rusus iš Rytprūsių; O. von Belowo VIII armija pradėjo puolimą Šiaulių, o X armija – Kauno kryptimi. Iki 1915 spalio Rytų frontas ilgam nusistovėjo ties Rygos, Daugpilio, Smurgainių riba. Kariniai veiksmai Mažosios Lietuvos teritorijoje šio karo metu daugiau nevyko. Rytprūsiuose Rusija neteko 245 000 karių (iš jų 135 000 belaisvių). Surinkti visų žuvusiųjų (ir Rusijos kariškių) palaikai palaidoti mūšių vietose įrengtose gausiose karių kapinėse, antkapių įrašuose fiksuojant ir daugelio lietuvininkų pavardes. Nemaža sunkiai sužeistų bei susirgusių krašto gyventojų mirė ligoninėse, liko invalidai. Buvo nusiaubta didelė dalis Mažosios Lietuvos, namo grįžę pabėgėliai rado apiplėštas ir suniokotas savo sodybas ar vien gaisravietes. Dėl užsitęsusio karo nuskurdo kraštas, ūkis ir gyventojai patyrė didelius nuostolius. 1918 pabaigoje Pirmasis pasaulinis karas baigėsi Trilypės sąjungos (ir Vokietijos imperijos) pralaimėjimu. 1919–1920 Paryžiaus taikos konferencijos nutarimu Vokietija neteko Klaipėdos krašto, laikinai perduoto Antantės šalių žiniai. Rytprūsiuose jau 1914 pabaigoje pradėti šalinti karo padariniai (dar skaitykite Ostpreußenhilfe (1)). Karo Pagalbos komisija išsiuntinėjo prašymus į visą Vokietijos imperiją dėl pagalbos Rytprūsiams. Didieji miestai apsiėmė atstatyti mažesnius, pvz., Breslauja atstatinėjo sugriautą Pilkalnį, Stalupėnus ir kitus. Tai tęsėsi iki 1925. Po karo teko atkurti ūkį, statyti mokyklas, bažnyčias ir kitus pastatus; išlaidos tam siekė 1,5 milijardo aukso markių. Per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjo daug civilių gyventojų: daugiau kaip 1600 nužudyta 13 600 ištremta į Sibirą (tarp jų per 5000 moterų ir vaikų; iš jų tik 8000 sugrįžo). Rytprūsiuose sugriauti 39 miestai, 1900 gyvenviečių, per 41 400 pastatų (tarp jų Žirgupėnų, Valtarkiemio, Jučių ir kitos bažnyčios), dar 60 000 apgadinta. Ypač nukentėjo Eitkūnai, Stalupėnai, Darkiemis, Pilkalnis; Širvintoje iš 118 gyvenamųjų namų liko tik 4.

Dar skaitykite: gyventojų trėmimai į Rusiją, nuostoliai, Didvyrių prieglobstis, Heldenheim.

L.: Müller R. Drei Wochen russischer Gouverneur. 5 Aufl. Gumbinnen. 1915; Kriegsberichte aus dem Großen Hauptquartier. 3 H. Stuttgart, Berlin, 1915; Moszeik C. Kriegserlebnisse ostpreußischer Pfarrer. Berlin, 1915; Nieman H. Hindenburgs Winterschlacht in Masuren. Berlin, 1915; Grigat Chr. Unter russische Knute in deutscher Gebiet nördlich der Memel. Tilsit, 1916; Tilsit unter russischer Herrschaft. 26 VIII–12 IX 1914. Tilsit; Bielefeldt B. Bilder aus Ostpreussens Not. München; Braun F. Ostpreußen-Chronik 1914/1915. München, Lepzig, 1918; Grosse W. Die Schlacht bei Gumbinnen. Tilsit, 1926; Rusai užėmė Klaipėdą // Mažosios Lietuvos kalendorius 1935 metams, p. 116–117; Gen. Radus-Zenkavičius. Trumpas didžiojo karo eskizas. K., 1924; Petruitis J. Didysis karas. K., 1933–37; Dehnen M. Über die Zahl der Gefallenen in den Kämpfen auf ostpreussischen Boden 1914/15 // „Jahrbuch der Albertus–Universität zu Königsberg / Preußen“ 1966. Bd. XVI. Würzburg, 1966; Uspenskis A. Didžiajame kare. K., 1935; Volkman E. O. Strategischer Atlas zum Weltkrieg. Leipzig, 1937; Boockmann H. Ostpreußen und Westpreußen. Berlin, 1992; Мессенджер Ч. Энциклопедия войн XX века. Mocква, 2000; Уткин А. Забытая трагедия. Смоленск, 2000; Залеский К. А. Первaя мирoвая война. Mocква, 2000; MLFA.

Martynas Purvinas

Vytautas Šilas

Iliustracija: Jonas Aušra Pirmojo pasaulinio karo metais / Iš Viktoro Petraičio šeimos albumo

Iliustracija: Ruslių kaimo ūkininkė Elzė Purvinaitė-Krežienė išlydi savo vyrą į karą, 1914 / Iš Gertrūdos Žviliūtės-Jocienės (Torontas) šeimos albumo

Iliustracija: Butkų kaimo ūkininko sūnus Mikas Pareigis su kovine apranga ir ginkluote, apie 1915 / Iš Gertrūdos Žviliūtės-Jocienės (Torontas) šeimos albumo

Iliustracija: Pašauktas į karą Dumpių kaimo ūkininkas Jonas Redveikis su savo šeima: žmona – Urtė Skrandytė-Redveikienė, prie tėvo – Trudė, sėdi Hansas, stovi šalia motinos Anna, ant kelių – Vilius, 1915 / Iš Gertrūdos Fabijonavičiūtės-Savickienės šeimos albumo

Iliustracija: Pirmasis pasaulinis karas: Carinės Rusijos kariuomenės užimta Rytprūsių dalis, fronto linija 1914 VIII / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Pirmasis pasaulinis karas: kariaujančiųjų pozicijos: prie Tannenbergo šviesia brūkšnine linija pavaizduota padėtis 1914 VIII 16–28 ir juoda ištisine linija – mūšio paskutinis etapas 1914 VIII 30–31; prie Mozūrų ežerų juoda dygliuota linija pavaizduota padėtis 1915 IX 7–8 ir taškuota linija – mūšio paskutinis etapas 1915 IX 10–11 / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Per Pirmąjį pasaulinį karą iš dalies ar visiškai sugriauti Mažosios Lietuvos miestai (didesni skrituliukai), gyvenvietės ir kaimai (mažesni skrituliukai) / Iš knygos „Rytprūsiai karo metais 1914/15“ (vokiškai, 1915)

Iliustracija: Pirmasis pasaulinis karas Rytuose: kaizerinė kariuomenė Tilžės krantinėse prie uosto / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Vokietijos kavalerijos arklių ir karių transportas Nemunu į frontą / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Jūreiviai, pasitraukiantys iš Klaipėdos, 1914 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai Ragainėje / Iš knygos „Tilsit unter russischer Herrschaft 26. August bis 12 September 1914“

Iliustracija: Tilžės apylinkių pabėgėlių kaimiečių vežimų kolona / Iš knygos „Tilsit unter russischer Herrschaft 26. August bis 12 September 1914“

Iliustracija: Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai, apsistoję Unguroje / Iš knygos „Tilsit unter russischer Herrschaft 26. August bis 12 September 1914“

Iliustracija: Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių poilsis pakelės sodyboje / Iš knygos „Tilsit unter russischer Herrschaft 26. August bis 12 September 1914“

Iliustracija: Carinės Rusijos kariuomenės kariai, peržengę Rytprūsių valstybinę sieną / Iš knygos „Tilsit unter russischer Herrschaft 26. August bis 12 September 1914“

Iliustracija: Carinės Rusijos kariuomenės apiplėštas ir išdaužytas butas Tilžėje / Iš knygos „Tilsit unter russischer Herrschaft 26. August bis 12 September 1914“

Iliustracija: Gumbinėje per Pirmojo pasaulinio karo mūšius sugriauti pastatai Kaizerio gatvėje / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: 1915 vasarą prie sugriauto Pilkalnio kvartalo fotografuojasi aukšti carinės Rusijos kariuomenės karininkai / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: 1915 rudenį per Pilkalnio griuvėsius išvedama rusų karo belaisvių kolona / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Per Pirmąjį pasaulinį karą suniokota Valtarkiemio, Gumbinės apskritis, geležinkelio stotis / Iš MLEA

Iliustracija: Carinės Rusijos kariuomenės karo belaisviai Tilžėje, 1915 / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Carinės Rusijos kariuomenės karo belaisviai Įsrutyje tvarko suniokotą miestą / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Carinės Rusijos kariuomenės karo belaisvių transportas Gilijos upe, 1915 / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Pirmasis pasaulinis karas Klaipėdoje: kautynės Liepojos gatvėje / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Biržos gatvė, iš Klaipėdos išvijus carinės Rusijos kariuomenę, 1915 III 21 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Carinės Rusijos kariuomenės sudeginti Klaipėdos Sendvario rūmai / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Paminklas Vilkyškių parapijiečiams, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą, 1970

Iliustracija: Paminklas 152 rusų kariams, žuvusiems 1915-siais Klaipėdoje, 1978

Iliustracija: Priekulės memorialas parapijiečiams, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą, atstatytas Lietuvos atgimimo metais ir jo atstatymo iniciatoriai Klaipėdiškių kraštiečių sąjungos (AdM) vadovai Heinzas Oppermannas ir Uwe Jurkšties, 1995

Iliustracija: Įėjimo į memorialines kapines prie Dubininkų, Geldapės apskritis, laiptai, 2004

Iliustracija: Rytprūsių valdžios įrengtos memorialinės kapinės prie Dubininkų, Geldapės apskritis, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių bei rusų kareiviams atminti, 2004

Iliustracija: „Jie vykdė savo pareigą“ skelbia įrašas prie rusų kareivių kapų, 2004

Iliustracija: Pirmasis pasaulinis karas. Stalupėnų bažnyčia ir paminklas kariams, atvirukas, XX a. pradžia / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Karklininkų kaimo, Klaipėdos apskritis, žvejas Michelis Lippkė, pašauktas į Vokietijos jūrų karinį laivyną, 1914 / Iš Nijolės Balčiūnaitės-Gelingienės šeimos albumo

Iliustracija: Karklininkų kaimo, Klaipėdos apskritis, žvejas Johannas Lippkė, pašaukti į Vokietijos jūrų karinį laivyną, 1914 / Iš Nijolės Balčiūnaitės-Gelingienės šeimos albumo

Iliustracija: Medalis Vokietijos kariuomenės pergalei prie Stalupėnų 1914 VIII 17 pažymėti, aversas / Iš Stanislovo Sajausko kolekcijos

Iliustracija: Medalis Vokietijos kariuomenės pergalei prie Stalupėnų 1914 VIII 17 pažymėti, reversas / Iš Stanislovo Sajausko kolekcijos

Rengimasis Antrajam pasauliniam karui. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, sovietinės Rusijos kovoms, daug valstybių pradėjo rengtis naujam dideliam karui. 1939 kovą nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą ten pradėti statyti įvairūs fortifikaciniai įrenginiai (fortai ir pakrantės pabūklų pozicijos šiauriau Girulių, Kuršių nerijoje ir kitur), įrengtas karinis jūrų uostas. Rytprūsiuose įrenginėtos gynybos linijos. 1940 birželį SSRS okupavus Didžiąją Lietuvą labai sustiprinta sovietinio pasienio apsauga, įrengta naujos užkardos bei įtvirtinimai (iki 1941 birželio nespėti užbaigti).

MLEA

Vladas Pupšys

Iliustracija: Pasirengimas Antrajam pasauliniam karui – Rytprūsiuose įrengtos įtvirtinimų linijos, 1939 / Iš Martyno Purvino rinkinio

Rengimasis karui Lietuvoje, nuo 1934 dėmesys buvo sutelktas į Vokietijos grėsmę Klaipėdos kraštui. LR kariuomenės vado generolo S. Raštikio (nuo 1935) nuomone, reikėjo užsitikrinti kitų valstybių garantijas dėl Lietuvos saugumo, nesipykti su vokiečiais ir kita; kariuomenę parengti taip, kad ji gintųsi bent 2 savaites, kol bus gauta kitų valstybių pagalba. 1937 S. Raštikis siūlė LR krašto apsaugos ministrui užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, kad būtų galima pagrindinę gynybą koncentruoti Vokietijos kryptimi; dar neprasidėjus Vokietijos–SSRS karui, apsispręsti, kurioje pusėje Lietuva dalyvaus; siūlė prisijungti prie galėjusių laimėti karą (t. y. prie SSRS, Baltijos valstybių, Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos). Lietuvos kariuomenės vadovybė, gynybos plane „V“ (Vokietijos puolimo atveju) numatant operatyvinius kariuomenės veiksmus, išskyrė tik 2 atvejus: vokiečių kariuomenei puolant visą Lietuvą arba vien Klaipėdos kraštą. 1935 IX 30 S. Raštikis nurodė 2 pagrindines kryptis, kuriomis Vokietija galėjo pulti Lietuvą: 1) per Klaipėdos kraštą link Šiaulių arba Kėdainių; 2) per Eitkūnus link Kauno. Operacijų plane Nr. 1 (1937) išskirtos galimo puolimo 3 kryptys: 1) Tauragė–Šiauliai, 2) Jurbarkas–Raseiniai–Panevėžys, 3) Kybartai–Kaunas–Ukmergė. Vokietijos kariuomenės daliniai galėjo atplaukti laivais ir išsilaipinti Klaipėdoje arba Kuršių marių pakrantėje, pvz., prie Ventės. Tuomet jie galėtų pulti kryptimis Klaipėda–Plungė–Telšiai ir Rusnė–Šilutė–Telšiai (šia kryptimi tik pasibaigus pavasario potvyniams). Karo pradžioje Klaipėdos uostą ir patogiausius perėjimus per Nemuną galėjo užimti Vokietijai palankūs klaipėdiškiai, sukeldami įspūdį, jog krašte vyksta sukilimas, sudarydami pretekstą bei geresnes sąlygas Vokietijos kariuomenės puolimui. 1936 Lietuvos žvalgybos duomenimis, jos didelės pajėgos Rytprūsiuose buvo sutelktos Karaliaučiuje, Įsrutyje, Elbinge, Alenšteine, Rastenburge, Lėciuje, Gumbinėje ir Geldapėje. Vokietija bet kada galėjo užpulti Lietuvą per Tilžę maždaug 4 pėstininkų (iš jų 3 SA – smogikų, vok. Sturmabteilung – batalionai), 1 dviratininkų ir 1 motorizuotu batalionais, 3–5 kavalerijos eskadronais ir 1 artilerijos grupe. Per kelias valandas į Suvalkiją galėjo įsiveržti artilerijos grupė bei 2 SA ir SS (vok. Schutzstaffel – apsaugos rinktinė) pėstininkų pulkai. Iš karto galėjo būti panaudota visa Rytprūsių karo aviacija (4 žvalgybos eskadrilės, 2 naikintuvų eskadrilės ir bombonešių 20 lėktuvų grupė). Vykdydama mobilizaciją Rytprūsiuose, Vokietija per 24–30 val. galėjo prieš Lietuvą panaudoti 2 pėstininkų divizijas su sunkiąja artilerija, 2 kavalerijos pulkus ir 81 lėktuvą. Mobilizacijos trečiai dienai baigiantis Vokietija dar sutelktų Rytprūsiuose apie 3–4 pėstininkų divizijas ir 1 kavalerijos pulką. Baigus Lietuvos ir Vokietijos (Rytprūsių) kariuomenių mobilizaciją, kariškių skaičius būtų buvęs lygus maždaug 1:2 Vokietijos naudai, ši buvo geriau apginkluota. Manyta, kad Vokietijos puolimas lauktinas nuo vasario vidurio (kai baigiamas 3–4 mėn. naujokų mokymas) iki lapkričio pradžios (kai atitarnavę kareiviai išleidžiami į atsargą). Visas Lietuvos–Vokietijos pasienis buvo išskirstytas Klaipėdos, Tauragės, Raseinių, Seredžiaus ir Marijampolės Lietuvos priedangos rinktinėms (sudarytoms iš 4 pėstininkų pulkų, 3 artilerijos pulkų, 1 kavalerijos pulko, 4 šaulių rinktinių, 2 pasienio apsaugos batalionų ir šarvuočių dalinio). Jos turėjo sulaikyti greitą Vokietijos kariuomenės puolimą iki pagrindinės gynybos linijos (Ventos, Dubysos, Nemuno upėmis). Plote nuo Lietuvos–Vokietijos sienos iki tos linijos t. p. numatytos stabdymo linijos. Sėkmingos Lietuvos gynybos viltys sietos tik su gamtinėmis kliūtimis (sunkiai įveikiamomis šarvuočiams ir motorizuotiems daliniams). Manyta, kad per 3–4 dienas aviacijos remiami vokiečių motorizuoti daliniai galėjo apeiti Lietuvos priedangos rinktines ir įveikti iki 80 km atstumą per parą; Vokietijos kariuomenės pėstininkų divizija iš Nemuno kairiojo kranto persikeltų per 4–5 valandas, o jos avangardas pasiektų Klaipėdos krašto šiaurrytinę ribą dar per 5–6 valandas; iki puolimo pirmosios dienos vakaro būtų pastatyti keli papildomi tiltai per Nemuną, perkeliant daugiau dalinių. Klaipėdos krašte Lietuvos priedangos daliniams pavesta neleisti vokiečiams persikelti per Nemuną, iškelti desantą Baltijos jūros ar Kuršių marių pakrantėje. Jie turėjo sutrukdyti galimam klaipėdiškių sukilimui, o sukilusius užgniaužti. Nuo 1935 Lietuvos jūros sienos apsaugą turėjo užtikrinti mokomasis laivas Prezidentas Smetona, karo atveju su pasienio policijos kateriais Partizanas, Šaulys, Aitvaras, Žaibas, Savanoris ir Lietuvaitė. LR krašto apsaugos ministerijoje sukurta speciali komisija laivyno statybai. Jam pavesta neleisti: blokuoti Lietuvos pajūrio, išsilaipinti priešo desantui, greitaeigiams priešo laivams įsiveržti į šalies gilumą, Nemuno upe ir kitais vandens keliais. Tam numatyta turėti 2 povandeninius laivus ir 9 didelio tonažo katerius, galinčius turėti torpedų; planuota užminuoti apie 10% pakrantės (padėti 500– 600 minų); turėjo būti sudaryta upių flotilė. Nemuno vandens kelio apsaugai numatyta maždaug 10 katerių ir monitorių. Iki 1943 planuota paruošti laivyno personalą (35 karininkus, 10 inžinierių karininkų ir 100 įvairių specialybių puskarininkių). Lietuvos karo laivyną siūlyta sukurti per 10 metų (1938–48). Jeigu Vokietijos kariuomenė pultų tik Klaipėdos kraštą, Lietuvos kariuomenės daliniai nedelsiant pasitrauktų iš jo: Klaipėdos rinktinė užimtų gynybos liniją Salantas–Minija, o Tauragės rinktinė – Ežerūna–Jūra–Šešuvis. Numatytas Lietuvos kariuomenės puolimas siekiant išstumti Vokietijos kariuomenę iš Klaipėdos krašto. Jis galėjo įvykti 8-ą (jei pavyktų kariuomenę sutelkti geležinkeliu) arba 13-ą mobilizacijos dieną. Puolime turėjo dalyvauti beveik 1/2 Lietuvos kariuomenės bei aviacija. Jis turėjo vykti kryptimi Žygaičiai–Pagėgiai, siekiant užimti Klaipėdos krašto pietinę dalį. Didelis pavojus: Lietuvos kariuomenei puolant Vokietijos kariuomenę Klaipėdos krašte, kiti Vokietijos kariuomenės daliniai pultų link Raseinių ir atkirstų Lietuvos kariuomenės dalinius. Nuo 1936 kovo svarstyta, kaip Lietuvos kariuomenei elgtis su tarptautinės reikšmės Tilžės tiltais per Nemuną. 1938 Panemunės rytinio pasienio policijoje buvo 7 pionieriai, kurie karo atveju per porą valandų būtų suardę Panemunės tiltą per Nemuno senvagę. 1936 pabaigoje dar planuota sudaryti vieną geležinkelių sprogdintojų grupę. Iki 1937 pabaigos nebuvo atidžiai apžiūrimi iš Vokietijos atvykstantys traukiniai. Juos pasienyje priimdavo tik 2 agentai iš Pagėgių geležinkelio stoties (netikrindavę užplombuotų vagonų vidaus). Vagonus su Lietuvos garvežiu atgabendavo į Pagėgių stotį, kur keleivinius traukinius tikrindavo tik geležinkelininkai, o keleivius – muitininkai. Todėl plombuoti traukiniai galėjo būti pakrauti Vokietijos kariuomenės ginklais, o agentai ir muitininkai suimti ar nužudyti. Pagėgių stoties apsauga buvo nepakankama. Joje buvo tik 7 geležinkelių policininkai (iš jų 3–4 buvo prie prekinių traukinių, vienas prie keleivinių traukinių), 4–5 muitinės tarnautojai ir 20 geležinkeliečių. Iki 1938 pradžios Panemunės sargybos naudotos ryšių priemonės (telefonas, raketos, pasiuntiniai (raitelis, motociklininkas ir privačiais automobiliais pasiųsti pareigūnai)) buvo nepakankamos, nes telefonas gali būti kiekvienu momentu vietinio nepalankaus gaivalo nutrauktas, raketos… ne visuomet matosi (...), motociklas, automobiliai reikalingu momentu gali neveikti (dėl piktos valios) arba iš viso tuo metu Panemunėje nebūti; todėl siūlyta įrengti radiją „M“, optikos stotį, turėti ryšių šunų, apginkluoti vienu kulkosvaidžiu. Iki 1939 pradžios taip turėjo būti parengtos visos pasienio sargybos. Lietuvos kariuomenės vadovybė 1935–1939 pervertino savo galimybes. Nepakankamai suvokta, kokį pavojų kėlė moderni Vokietijos ginkluotė ir didelė kariuomenė. Lietuvos valdžia nesuprato tarptautinės situacijos, Lietuvos ir Vokietijos galimą karinį konfliktą vertino per daug lokaliai, nenumatė kitų valstybių (ypač SSRS) vaidmens. Nenuspręsta, kokius veiksmus tektų vykdyti Lietuvos kariuomenei Vokietijos ir SSRS karo atveju. Gynybos planas „V“ parengtas remiantis to meto teorija, bet nebuvo pakankamai atsižvelgta į Lietuvos kariuomenės ginkluotės trūkumus. Per Antrąjį pasaulinį karą šiuo planu nepasinaudota. Lietuvos likimą nulėmė Vokietijos ir SSRS suokalbis. Dar Klaipėdos krašto okupacija ir aneksija, Molotovo-Ribbentropo paktas.

L: LCVA. F. 929. Ap. 3. B. 578; 612; 928; 930; 931; 990–994; 1100; 1117; 1136; Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. D. 1. V., 1990; Дайнес О. В. Военная стратегия между гражданской и Великой Отечественной войнами // История военной стратегии России. Москва, 2000; Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939) // Darbai ir dienos. T. 21. K., 2000; Vaičenonis J. Baltijos pakrantės apsaugos problemos pagal Lietuvos kariuomenės modernizavimo 1934–1940 m. planus // Kardas, Nr. 1, 2003; Babilas D. Lietuvos valstybės gynybos strategija 1939–1940 m. (karinis aspektas) // Istorijos magistro darbas. VDU, Istorijos katedra, 2003.

Dainius Babilas

Iliustracija: Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ jūreivis Kostas Gaižauskas Klaipėdoje, 1932 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Lietuvos Respublikos karo pareigūnas Petras (pavardė nežinoma), 1937 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Lietuvos Respublikos septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko 4-osios baterijos karininkai ir puskarininkiai Klaipėdoje, 1927 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Antrasis pasaulinis karas (1939–1945) kilo tarp 2 pasaulinių blokų: Ašies valstybių (Vokietija, Italija, Japonija ir kitos) ir Sąjungininkų (Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija, SSRS, Kinija ir kiti). Dar 1939 III 22–23 nacistinė Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą, o pagal Vokietijos–SSRS nepuolimo ir bendradarbiavimo sutartį (Molotovo–Ribbentropo paktą) Lietuva priskirta Vokietijai, vėliau SSRS. Karas prasidėjo 1939 IX 1 Vokietijai užpuolus Lenkiją. 1939 IX 3 Lenkijos sąjungininkės Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą. Vokietijos sąjungininkė SSRS 1939 IX 17 puolė Lenkijos rytines teritorijas. 1941 VI 22 Vokietija nutraukė nepuolimo sutartį ir pagal Barbarosos planą su 3 mln. karių (150 divizijų, kurių dalis buvo sutelkta Rytprūsiuose) užpuolė SSRS. Į sovietų okupuotą Didžiąją Lietuvą iš Klaipėdos krašto Liepojos–Rygos kryptimi veržėsi XVIII Vokietijos armija, iš Gumbinės–Pilkalnio ruožo pozicijų Kauno–Daugpilio kryptimi – XVI armija ir IV tankų grupė. Puolimą palaikė IX armija, iš Geldapės–Suvalkų pajudėjusi Vilniaus kryptimi. Jau birželio 22 d. sovietų lėktuvai bombardavo Tilžę, vėliau Karaliaučių (šį miestą iki 1945 IV 8 sąjungininkų aviacija bombardavo 11 kartų). Birželio 23 d. bombarduota Gumbinė. Vokietijos–SSRS kovų frontui tolstant į Rytus, sovietų aviacijos antskrydžiai retėjo (1942 V 27 dar bombarduota Įsrutis, liepos mėn. – Klaipėda; 1943 IV 20 – Tilžė). Tie antskrydžiai didelės žalos nepadarė. Karo veiksmams persikėlus į SSRS gilumą, Mažosios Lietuvos žemės ūkis ir pramonė dirbo Rytų frontui, o žmonės iki fronto grįžimo į Rytprūsius (1944 rudenį) gyveno ramiai. Karui užsitęsus, senkant Vokietijos ištekliams buvusiame turtingame žemės ūkio krašte maistas normuotas, savaitei pagal maisto korteles 1 žmogui skirta: 2400 g duonos, 125 g margarino, 100 g marmelado, 500 g mėsos, 250 g cukraus, 80 g sviesto, 100 g užkandos, 62,5 g sūrio. Okupuotose SSRS teritorijose 1941 viduryje naciai pradėjo visuotinį žydų žudymą; jie masiškai vežti į Rytprūsiuose ir kitur įsteigtas koncentracijos stovyklas.

1944 pradžioje frontui artėjant prie Mažosios Lietuvos, vėl prasidėjo sovietinės aviacijos antskrydžiai (balandžio 12 bombarduota Įsrutis, liepos 24–27 – Tilžė, liepos 29 – Klaipėda, rugpjūčio 20–21 – Gumbinė, rugpjūčio 23 – Tilžė, rugpjūčio 25 – Gumbinė, rugpjūčio 27 ir 31 – Tilžė, spalio 6 – Klaipėda, spalio 16 – Gumbinė). Didžioji Britanija ir JAV nusprendė Vokietiją susilpninti bombardavimais iš oro. 1944 VII 28 ir rugpjūčio 5 anglų lėktuvai bombardavo Įsrutį, spalio 15 – Tilžę. Ypač smarkiai bombarduotas Karaliaučius. 1944 VIII 26–27 naktinis britų aviacijos didysis antpuolis sugriovė Karaliaučiaus šiaurinę dalį, rugpjūčio 29–30 dar vienas – miesto didžiąją dalį. Sąjungininkų aviacija griovė ne tik fabrikus ir karinius objektus, bet ir miestų gyvenamuosius rajonus: siekta demoralizuoti Hitlerio darbininkus. Iš viso numesta daugiau kaip 40 000 bombų, sugriauta daug istorinių paminklų, žuvo apie 15 000 žmonių, apie 150 000 gyventojų liko be namų. 1944 vasarą sovietų kariuomenei užėmus Didžiąją Lietuvą, 1944 spalio pradžioje jai pralaužus frontą ties Šiauliais ir Raseiniais pulta pajūrio link. Per Mažąją Lietuvą traukėsi daug pabėgėlių iš Didžiosios Lietuvos, įsakyta pasitraukti vietos gyventojams (dar evakuacija). I Pabaltijo fronto (vadas generolas Ivanas Bagramianas) 43 armija (jos sudėtyje buvo 16 lietuviškoji divizija) 1944 X 5 puolė Klaipėdos kraštą. 159 Polocko tankų brigada (vadas pulkininkas K. Petrovskis) spalio 9 kirto Šilutės–Tilžės plentą, kuriuo į Tilžę traukėsi vietos gyventojai (buvo daug civilių aukų), bet krašto iškart užimti nepavyko. Sovietų kariuomenė spalio viduryje įsitvirtino ruože Stoniškiai–Šilutė–Priekulė, užėmė Rusnę ir Kaukėnus, bet ilgam įstrigo įtvirtintose Klaipėdos apylinkėse (čia gintas strategiškai svarbus jūros uostas ir likęs sausumos kelias per Kuršių neriją į Sembą bei Karaliaučių). Ilgai gintos ir Tilžės apylinkės – Nemuno dešinysis krantas nuo Pagėgių ir Piktupėnų iki Smalininkų. Vokietijos kariuomenė Rytprūsiuose buvo suskirstyta į 3 grupuotes: III šarvuočių armija šiaurėje, IV armija viduryje ir II – pietuose. Sovietinės kariuomenės puolimas vyko 3 kryptimis: šiaurėje I Pabaltijo frontas, III Baltarusijos frontas viduryje ir II Baltarusijos frontas pietuose. Naciai gynėsi su 580 000 karių (ir mobilizuotų vietos gyventojų), 8200 artilerijos pabūklų, 700 tankų ir 775 lėktuvais. Gynybai buvo įrengtos 3 įtvirtinimų juostos: I – Rūdminų–Katniavos, II – Ragainės–Lenkviečių–Brakupėnų–Katniavos linijoje, III – nuo Labguvos, Deimės kairiuoju krantu pro Tepliavą, palei Alną ir Mozūrų kanalą į pietus. SSRS sutelkė 1 670 000 karių, 25 426 pabūklus ir minosvaidžius, 3859 tankus ir savaeigius, 3097 lėktuvus. 1944 X 16 SSRS kariuomenės III Baltarusijos frontas puolė Mažąją Lietuvą iš rytų; ruožu tarp Kybartų ir Vištyčio, Gumbinės ir Darkiemio veržėsi XXVI ir XXXI armijos, XI gvardijos armija. Puolimo metu pasiektos Nemerkiemio apylinkės (dar Nemerkiemio žudynės), piečiau – Geldapė. Susilpnėjusį sovietų puolimą sustabdė Vokietijos dalinių kontrsmūgiai, nubloškę atgal puolusius. Spalio pabaigoje frontas nusistovėjo ties linija Geldapė–Valtarkiemis–Kiduliai (prie Stalupėnų). Kovos ilgam įstrigo ties Pilkalniu ir Tilže, Nemuno žemupys apie 3 mėnesius liko skiriamąja riba tarp sovietų kariuomenės dešiniajame krante ir vokiškosios – kairiajame krante. Tik 1945 I 13 pradėtas SSRS kariuomenės didelis puolimas į Rytprūsius, kaip dalis pagrindinio puolimo Berlyno ir Oderio upės link. Pagrindinės pajėgos puolė iš Užnemunės–Suvalkijos vakarų link. Rytprūsių operaciją iš Pilkalnio–Geldapės–Augustavo pozicijos pradėjo III Baltarusijos frontas. Iš šiaurės jį rėmė I Pabaltijo fronto daliniai ir Baltijos laivynas. III Baltarusijos fronto 39 armija veržėsi Tilžės kryptimi. Jai talkino I Pabaltijo fronto 43 armija. 5 ir 11 armijos vykdė Įsruties operaciją, į ją sausio 15 įsijungė I oro armija, veikusi Gumbinės kryptimi. Sausio 16 užimtas Pilkalnis, sausio 18 – Kraupiškas ir Žiliai. Sausio 18 Raudonoji armija visu frontu pralaužė vokiečių II gynybinę liniją, 43 armija sausio 20 užėmė Tilžę, sausio 23 – Labguvą. Sausio 22 užimta Įsrutis ir Vėluva. Klaipėda vis dar liko apsupta, Kuršių nerija iš jos traukėsi pabėgėliai bei atsitraukianti vokiečių kariuomenė. Sausio 23 Raudonoji armija pasiekė Elbingą ir nutraukė susisiekimą iš Rytprūsių geležinkeliu ir keliais su Vokietija, liko atkirsta daugiau kaip milijonas civilių gyventojų. Susiklostė Šventapilės katilas – sovietinės kariuomenės apsiaustas plotas. 1945 I 24 prarasta Alna, Labguva, Tepliava. Sausio 26 užimtos teritorijos piečiau Tolminkiemio. 1945 I 27 prasidėjo masinis gyventojų bėgimas iš Karaliaučiaus, per 400 000 civilių pabėgėlių traukėsi kartu su vokiečių kariuomene, daugiau kaip 40 000 išplaukė per Baltijos jūrą laivais. Visiems berniukams nuo 16 metų ir vyrams įsakyta ginti miestą. Po įnirtingų kovų apsuptas Karaliaučius, 1945 I 28 užimta ištuštėjusi Klaipėda (dalyvavo ir 16 lietuviškoji divizija), vasario 4 – Kuršių nerija. Vokietijos kariuomenės pusėje Klaipėdą gynė lietuvių Tėvynės apsaugos rinktinė, suformuota 1944. Neatlaikiusi sovietų armijos spaudimo, ji per Kuršių neriją, Rusnę pasitraukė į pietinius Rytprūsius. Sovietiniai kariškiai visus Klaipėdos krašto ir Rytprūsių gyventojus laikė vokiečiais ir fašistais, su jais elgėsi itin žiauriai, masiškai plėšikavo, žudė. Dar 1944 X 9 civiliai gyventojai žudyti Šilutėje, spalio 16 – Geldapėje, Nemerkiemyje, 1945 pradžioje – ant Kuršių marių ledo ir kitur (dar genocidas). 1945 II 19 Karaliaučiaus gynėjams pavyko atsikovoti Aismarių šiaurinę pakrantę, geležinkelį ir plentą į Piliavą bei pamario uostus, kuriuo galėjo trauktis pabėgėliai. Kovo 13 apsupta Šventapilė; 1,5 mėnesio užtruko grupuotės likvidavimas. Operacijoje prieš IV vokiečių armiją dalyvavo kelios sovietinės armijos (2, 3, 5, 11, 28, 31 ir 48). Kovo 25 užimta Šventapilė. Balandžio 5 prasidėjo Karaliaučiaus puolimas po beveik 3 mėnesių apsupties; jį vykdė 11, 39, 43 ir 50 sovietų armijos, kartu su 100 apsaugos divizijų ir 2 šarvuočių korpusais, palaikomais oro pajėgų. Miestą gynė 5 pėstininkų divizijos (61, 69, 367, 548 ir 561), keli atskiri pulkai, tvirtovės daliniai (iš viso apie 130 000 kovotojų, tarp jų buvo ir lietuvininkų), apie 4000 pabūklų ir minosvaidžių, 100 tankų. Karaliaučiuje buvo įrengti 3 gynybinių įtvirtinimų ruožai: I ėjo 6–7 km atstumu nuo miesto centro, prieštankiniais grioviais ir tranšėjomis sujungus 10 senųjų fortų. II ruožas ėjo miesto riba, jungdamas įtvirtintus pastatus, barikadas, gelžbetoninius ugnies taškus. III ruožas juosė centrinę miesto dalį. A. Hitleris įsakė Karaliaučiaus tvirtovės – vartų į Berlyną – nieku gyvu neatiduoti. Miestą šturmavo 137 000 sovietų karių, apie 540 tankų, artilerija, aviacija. Numesta 1600 tonų bombų. 1945 IV 12 paskelbta Karaliaučiaus kapituliacija. III Baltarusijos fronto kariuomenė balandžio 13 puolė vokiečių Sembos grupuotę: balandžio 15 užimti Palvininkai, balandžio 17 – Žuvininkai, balandžio 25 – Piliavos tvirtovė. Per Karaliaučiaus operaciją vokiečiai prarado per 40 000 karių, į nelaisvę paimta apie 92 000 (iš jų 1800 karininkų ir generolų). Sovietų pajėgos neteko apie 140 000 karių. Kovos Rytprūsiuose užtruko daugiau kaip 6 mėnesius – SSRS kariuomenei nužygiavus prie Berlyno, čia dar vyko mūšiai; todėl nukentėjo daug gyventojų, įvairių gyvenviečių, vertybių ir turto. 1946–49 Rytprūsių miestai sovietų pervardinti: pvz., Gumbinė – Gusevu (1945 I 18 žuvusio kapitono S. Gusevo garbei), Stalupėnai – Nesterovu (1944 X 20 prie Kašubų žuvusio pulkininko S. Nesterovo garbei) (dar etnocidas). Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu Rytprūsiuose nužudyta, mirė badu ir kitaip žuvo apie 614 000 žmonių. Sunaikinta 735 gyvenvietės ir kaimai (apie 15% visų buvusių, po karo sunaikinta dar 836). Daugiausia nukentėjo Klaipėda, Tilžė, Pilkalnis, ypač Karaliaučius, pagrindinių mūšių vietose buvusios gyvenvietės ir kita. Karo veiksmai mažai palietė Nemuno deltą, pamarį; išliko beveik nepaliestų gyvenviečių ir sodybų, kurias ėmė niokoti įsiveržę sovietų kariai ir jų talkininkai. 1944 rudenį pradėtas Mažosios Lietuvos gyventojų ir turto naikinimas tęsėsi pokariu – sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Karo metais ir pokariu daug Didžiosios Lietuvos gyventojų atsidūrė Rytprūsiuose: vieni buvo atvežti darbams, kiti – traukėsi patys, siekdami išvengti sovietinio teroro. SSRS užėmus Karaliaučiaus kraštą, Sovietų Rusija tapo tiesiogine Didžiosios Lietuvos kaimyne. 1944–1953 nemažai didlietuvių persikėlė į Karaliaučiaus kraštą. Klaipėdoje ir jos krašte apgyvendinta daug rusakalbių. Dar Potsdamo sutartis, pokaris, pasitraukimas.

L: Lasch O. So fiel Königsberg. 3 Aufl. Miesbach, 1961; Lass E. G. Die Flucht. Leer, 1965; Gause F. Geschichte des Preußenlandes, Leer, 1966; Gusovius P. Der Landkreis Samland. Würzburg, 1966; Gause F. Geschichte des Preußenlandes. Leer, 1966; Kopelew L. Aufbewahren für alle Zeit! Hamburg, 1976; Dieckert, Grossmann. Der Kampf um Ostpreussen. Stuttgart, 1976; Matern N. Ostpreußen als die Bomben fielen. Düsseldorf, 1986; Schnewitz V. Der letzte Akt der Untergang unseres Heimatkreises Ebenrode-Stallupönen. Westerwyhe, 1987; Taylor A. J. P. Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1914–1945. V. 1994; Truska L. Lietuva 1938–1953 metais. K., 1995; Unsere Heimat – Ostpeußen und Kreis Ebenrode (Stallupönen). Leer, 1995; VLE; Brasseyʼs Encyclopedia of Military History and Bioraphy. Washington, London, 2000.

Martynas Purvinas

Vytautas Šilas

Iliustracija: Padėtis Rytų fronte, 1944 VI / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: SSRS kariuomenės įsiveržimas į Klaipėdos kraštą, 1944 X / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: SSRS kariuomenės įsiveržimas į Rytprūsių rytinę dalį, 1944 X / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: SSRS kariuomenės puolimas Rytprūsių fronte, 1945 I / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: „Šventapilės katilas“, 1945 III / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Antrasis pasaulinis karas: Karaliaučiaus šturmas – pralaužtos gatvių užtvaros / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Antrasis pasaulinis karas: galingais pabūklais daužomi miesto fortai / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Vokietijos kariai pasiduoda į nelaisvę, laikraštis „Pravda“, 1945 IV 11, Nr. 86 (9857), p. 3 / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Sovietiniai tankai apgriautos Karaliaučiaus pilies fone, 1945 pavasaris / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Vokietijos keleivinis laineris „Wilhelm Gustloff“, nuskandintas sovietinio povandeninio laivo 1945 I 30 naktį – išsigelbėjo tik dešimtadalis iš daugiau kaip 10 000 jo keleivių – Rytprūsių fronte sužeistų karių ir klaipėdiškių karo pabėgėlių / Iš MLEA

Iliustracija: Karalienės Luizės tiltas prie Tilžės per Nemuną, susprogdintas besitraukiančios Vokietijos kariuomenės, 1944 X 22 / Iš MLEA

Iliustracija: Antrojo pasaulinio karo pabėgėlės, 1945 I / Iš MLEA

Iliustracija: Vokiečiai karo belaisviai Pagėgių apylinkėse, 1945 / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Fronto padėtis prie Karaliaučiaus, 1945 I 27 / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Frontas Karaliaučiuje ir Semboje, 1945 II–III / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Mūšiai prie Karaliaučiaus ir Semboje, 1945 IV / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Karaliaučius prieš kapituliaciją, 1945 IV 9: 1 – Krašto finansų tarnyba, 2 – Rotušė, 3 – Kareivinių aikštė, 4 – Universitetas, 5 – Miesto teatras, 6 – Vyriausybė, 7 – Miesto biblioteka, 8 –Komendantūra, 9 – NSDAP būstinė / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Antrasis pasaulinis karas: SSRS kariuomenė Klaipėdos prieigose, 1945 I

Iliustracija: Antrasis pasaulinis karas: Deganti Klaipėda, 1945 I 28

Iliustracija: Antrasis pasaulinis karas: Klaipėdos Biržos gatvė po karo